Apie naujausius švietimo įstaigų reitingus ir tendencijas pasakojo žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas.

– Pirmiausia – ką jūs matote kitaip nei prieš metus?

– Paprastai visos išsivysčiusios valstybės siekia, kad mokyklų lygis būtų panašus, kad vaikai gautų panašias starto pozicijas. Palyginus su ankstesniais metais, matome, kad skirtumai tarp Lietuvos mokyklų tik didėja. Jeigu seniau būdavo trys–keturi kartai, dabar – penki–šeši kartai tarp mokyklų rezultatų. Tai glumina, nes tolstame nuo tikslų, kurie keliami normalioms valstybėms.

– Ar tokie reitingai nerodo, kad Lietuvoje formuojasi tarsi dviejų greičių švietimas? Tie, kurie turi privilegijas, atsiduria privačiose ir atrankinėse mokyklose, o likusieji – ten, kur papuola.

– Tėvai yra įkaitai. Jie priversti ieškoti geriausios situacijos savo vaikui. Kiekvienas tėtis nori leisti vaiką į gerą mokyklą, todėl ieško išeičių. Dabar gerą kokybę garantuoja atranką vykdančios mokyklos, ir vis gerėja privačių mokyklų rezultatai. Šeimos gali rinktis: jei vaikas labai akademiškai stiprus – gali patekti į atrankinę mokyklą ir mokytis nemokamai. O jeigu tėvai mato, kad yra finansiškai pajėgūs, tada stumia vaikus į privačias mokyklas. Galimybių turi ir vienos, ir kitos šeimos.

– Bet jeigu konkursai penki į vieną vietą, ar nereiškia, kad tos mokyklos pačios konkuruoja dėl gabiausių mokinių ir gabūs moksleiviai tampa tarsi preke?

– Jų Lietuvoje yra mažai. Turime iš viso 350 mokyklų–gimnazijų, o atrankinės – tik 12. Visi veržiasi į jas, nes supranta, kad jų rezultatai geri. Po to vaikams atsiveria daugybė galimybių baigus mokyklą: jie gali įstoti į prestižiškiausias aukštąsias mokyklas. Matydami tas tendencijas jas renkasi, o toms mokykloms sudarytos tokios sąlygos. Čia valstybė sugalvojo, kad Lietuvoje tam tikra dalis mokyklų gali būti atrankinės, kad gabūs ir talentingi vaikai atsidurtų tarp panašių ir galėtų atsiskleisti aukščiausiu lygiu. Lietuva pasirinko tokį kelią – ir tą matome.

Gintaras Sarafinas / Ž. Gedvilos/ ELTOS nuotr.

– Bet ar valstybinės atrankinės mokyklos vis dar atlieka visuomeninę misiją, o gal tampa tarsi išrinktųjų klubu?

– Jei jaunas žmogus yra genialus, talentingas, jei nori prasimušti ir siekti mokslo aukštumų – bet koks vaikas gali įstoti į bet kurią atrankinę mokyklą Lietuvoje. Ne dėl pinigų, o dėl talento. Ir daugelis tai ir padaro.

– Šį kartą atlikote naują tyrimą apie įmonių vadovų nuomonę – kur jie patys norėtų matyti studijuojančius savo vaikus. Ką pamatėte?

– Tyrimas buvo grandiozinis: apklausėme 2300 darbdavių visoje Lietuvoje ir pamatėme, ką jie mano apie aukštąjį mokslą ir kur norėtų matyti savo vaikus. Natūralu, kad pirmoje vietoje atsiduria Vilniaus universitetas – jame savo vaikus matytų 73 proc. vadovų. Toliau seka Kauno technologijos universitetas.

Džiugu, kad ir kiti universitetai, net specializuoti, turi savo simpatikų. Pavyzdžiui, LSMU savo vaikus norėtų matyti daugiau nei 30 proc. apklaustųjų. Daug norėtų matyti Muzikos ir teatro akademijoje, Dailės akademijoje, Karo akademijoje. Viskas gana tolygiai pasiskirsto. Ir šeimos iš principo gana pozityviai vertina Lietuvos aukštųjų mokyklų kokybę, jei nori, kad jų vaikai ten studijuotų.