Grafomanija

Tradicijos, kurių reikėtų atsisakyti

Pastaraisiais metais Klaipėdoje ant suremontuotų pastatų sienų, tvorų pasirodę įvairūs piešiniai, užrašai nenoromis mus grąžina į šios epochos pradžią: pirmuosius pirmojo tūkstantmečio metus senovės Graikijoje ar senovės Romoje, kur ypač buvo suklestėjęs grafitų menas.

Kas tie grafitai?

“Graffito” yra italų kalbos žodis. Grafitais italai vadina senovinius įrašus ant pastatų sienų, tvorų, indų. Senovės romėnai ir graikai (ir ne tik jie) tikėjo, kad tie užrašai ne tik rodė daikto, pastato priklausomybę, bet, sako, turėję ir magiškos reikšmės.

Daug metų į grafitų mėgėjus buvo žiūrima kaip į žmones, turinčius potraukį kurti nenaudingus dalykus, “kūrinius”, kitaip sakant, žiūrima kaip į žmones, turinčius liguistą potraukį daug rašyti, nors ir neturint tam sugebėjimų. Tokie žmonės imti vadinti grafomanais (senovės graikų kalbos žodžiu “mania” paprastai kalbama apie žmogų, turintį polinkį į beprotystę). Ir tik apie XIX amžiaus vidurį Ž.H.Mišono (J.H.Michon) dėka į grafologiją pradėta žiūrėti kaip į rimtą mokslo objektą, padedantį geriau pažinti senovės Romos ir Graikijos kultūrą, žmonių psichologiją, tvirtinant, kad rašysena yra įgimta ir nepakeičiama žmogaus organizmo funkcija.

Pradėta teigti, kad tie senoviniai užrašai ant namų sienų, ant tvorų turį net magiškos reikšmės.

Tapo mada

Kada ir kas pirmasis Klaipėdoje ant pastatų sienų pradėjo „atgaminti“ šią senovinę tradiciją – grafitus šiandien vargu ar kas begali pasakyti, nes tai tapo mada, neturinčia jokios reikšmės ir prasmės. Ir vargu ar į juos galima žiūrėti taip, kaip žiūrėta senovėje, tai yra teikiant jiems magišką reikšmę. Dailės istorikai teigia, kad daugiausia tokių užrašų, tai yra užrašų, kuriems buvo teikiama magiška reikšmė, būta Vakarų Lietuvoje (ypač Nidoje ir Šventojoje). Beje, aptikta jų ir Rytų Lietuvoje. Kaip teigia “Lietuvos dailės ir architektūros istorija” (I tomas), užrašais bei piešiniais ant tvorų bei pastatų sienų, ant indų pirmykštis žmogus “veiksmingai išreiškė savo jausmus ir mintis, ugdė estetinį patyrimą, įprasmino patį darbą”. Be to, šie užrašai rodė ir daikto priklausomybę. Šie senoviniai užrašai (grafitai) padėjo ir padeda geriau pažinti gyvenusių žmonių psichologiją, tradicijas, papročius.

Prieš keletą metų grafitų tradicijos, pradėjo atgimti Klaipėdoje. Vargu ar turi jos ką bendro su buvusiomis mūsų eros pradžios tradicijomis.

Kas paskatino mūsų jaunimą imtis užrašų ant namų sienų tepliojimo – sunku pasakyti.

Sprendžiant iš šių užrašų atlikimo technikos, į galvą įkyriai skverbiasi mintis, kad tai su daile, su sienų tapyba susijusių specialistų (gal studentų?) darbas, nes atskiri šių grafitų fragmentai kalba apie nelengvai įsisavintą darbo su teptuku techniką. Tik skirtingai nuo praeities grafikų, siekusių savo žinias, gyvenimiškąją patirtį perduoti ateities kartoms, dabartiniai grafitai stengiasi likti nežinomi, nes savo “darbus” nori pateikti taip, kad niekas nieko nesuprastų. Sprendžiant iš kai kurių užrašų, kuriuos galima perskaityti, nenoromis kyla mintis, kad rašantieji nėra labai raštingi, jei jie net žodžio “Klaipėda” (grafitas S.Daukanto gatvėje) be gramatinės klaidos nesugeba parašyti.

Abejingumas stebina

Ar čia kaltas tik grafitų neraštingumas? Toli gražu ne. Stebina ne tas grafitų kūrėjų neraštingumas – stebina miesto tarybos ir Architektūros ir urbanistikos skyriaus bei Miesto ūkio departamento specialistų abejinga pažiūra į šią atgimstančią tolimos praeities tradiciją – tepliones ant pastatų sienų ir tvorų. Gal miesto tvarka ir švara besirūpinančius atsakingus darbuotojus atbaido tai, kad, specialistų apskaičiavimais, vieno kvadratinio metro grafitų sumanymas kainuoja apie 60 litų? Gal dėl to jie ir nesiima žygių šitai grafiti magijai užkirsti kelią? O gal džiaugiamės galėdami sugrįžti į mūsų eros pradžią?