VDU Filosofijos katedroje startuoja vienintelė Lietuvoje religijų studijų programa. Ta proga su E. Račiumi kalbame apie religijų tyrinėjimo svarbą, religinės įvairovės augimą, kuo religijų studijos skiriasi nuo teologijos ir kodėl religijų supratimas šiandien tampa nebe siauru akademiniu interesu, o būtinybe globaliame pasaulyje.
– Šiandien gyvename vis daugiakultūriškesniame pasaulyje, tačiau kartu matome ir religinių konfliktų, nesusikalbėjimo augimą. Kodėl, Jūsų manymu, religijų supratimas šiandien tampa ne pasirinkimu, o būtinybe?
– Iki visai neseniai Lietuvoje beveik nebuvo religinės įvairovės – absoliuti dauguma šalies gyventojų deklaruodavo krikščionišką tapatybę, nors, tiesa, daugeliu atvejų tik nominalią, nes realybėje didžioji dalis Lietuvos piliečių yra postreliginės būsenos, t. y. nepraktikuoja jokios religijos. Būtent šiuose dviejuose dalykuose ir užkoduota globaliame pasaulyje neišvengiama aktualybė – turėti bent menkiausią nuovoką apie religijas, kurią suponuoja tiek žmonių mobilumas, tiek pasaulėžiūrų difuzija.
Į Lietuvą jau tris dešimtmečius ateina įvairios religinės praktikos – hinduistinės, budistinės, islamiškos. Daugėjant religinės įvairovės ir skirtingų religinių praktikų išpažinėjų, natūraliai kyla religijų valdysenos klausimų, o tam reikia ne tik elementarių, bet ir specializuotų žinių apie religijų turinį ir jų institucinę sąrangą.
– Ką reikėtų trumpai atsakyti skeptikui, kodėl šiandien verta studijuoti religijas? Ką tai duoda žmogui, kuris neketina tapti dvasininku?
– Dvasininku norintis tapti žmogus visų pirma gilinasi į savo religijos dogmatiką, dievogarbą ir etiką, o religijų studijos plačiąja prasme yra skirtos padėti susivokti religijų vidinėje įvairovėje, jų kompleksiškume, religinių bendruomenių tarpusavio santykiuose ir jau mano minėtoje religijų valdysenoje.
Ypač Lietuvoje, kurioje neturime jokios gilesnės religijų tyrimų tradicijos (kaip minėjau, neturėjome ir religinės įvairovės), tačiau vis dažniau susiduriame su religine įvairove tiek pačioje Lietuvoje (pvz., jau nebėra taip reta šalies miestuose sutikti sikhų – o ką apie jų tikėjimą žinome?), tiek išvykę svetur.
Deja, nors mėginimų instituciniu lygmeniu plėtoti religijų studijas ir tyrimus būta, jokios apčiuopiamos tradicijos neturime.
– Religijų studijos dažnai painiojamos su teologija. Kuo jos iš esmės skiriasi? Ką Jūs iš tiesų darote kaip religijų tyrėjas?
– Taip, iš tiesų neretai žmonės neskiria šių dviejų tyrimų ir studijų sričių. Teologiją (tiesa, tik katalikų) Lietuvoje turime – kunigų seminarijose, rengiančiose dvasininkus, ir VDU, kur rengiami katechetai – tikybos mokytojai mokyklose.
Nors nėra reikalavimo būti tikinčiuoju, kad galėtum studijuoti teologiją, tradiciškai susiklosto taip, kad teologiją studijuojantys žmonės kartu yra ir tikintys, religiją praktikuojantys asmenys. Religijų studijos iš esmės yra nekonfesinės – religijotyrininkai, nors ir gali būti tikintys, dažnai užsiima arba lyginamaisiais tyrimais, arba tyrinėja ne savo religiją.
Žinoma, religijotyrininkai taip pat gali domėtis teologija, tačiau į ją dažniausiai žiūri kaip į tyrimų objektą, su tam tikra analitine distancija, jei ne kritiškumu. Teologas kuria teologiją, o religijotyrininkas ją kritiškai tyrinėja. Toks, matyt, ir yra esminis skirtumas.
– Kiek religijos šiandien realiai veikia politiką, ekonomiką ar viešąjį diskursą?
– Čia labai plati tema. Trumpas atsakymas – labai. Yra šalių, kuriose religinės institucijos yra svarbūs veikėjai ekonominiame gyvenime, yra šalių, kurias arba tiesiogiai valdo religiniai autoritetai, arba jie daro didelę įtaką šalies socialiniam gyvenimui.
Galiausiai religijos tema labai dažnai šmėžuoja žiniasklaidoje, net jei ir netiesiogiai – kalbant apie imigrantų religingumą, sektas ar tariamą ir realią hegemoninių religinių institucijų įtaką.
Svarbu suprasti, kad tai labai kompleksinis reiškinys ir kad religija (tiksliau, religiniai veikėjai) yra tiesiogiai susijusi tiek su politika, tiek su kultūra, o šis santykis gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą krūvį. Aš tai vadinu meilės ir neapykantos trikampiu, kurio kampuose – religija, kultūra ir politika.
– Kiek religijų studijos yra išplėtotos Lietuvoje ir kaip atrodome tarptautiniame kontekste?
– Deja, nors mėginimų instituciniu lygmeniu plėtoti religijų studijas ir tyrimus būta, jokios apčiuopiamos tradicijos neturime – nėra religijų studijoms skirtų universitetinių padalinių, tyrimų centrų, o pati religijotyra net neįtraukta į mokslų krypčių klasifikatorių.
Kita vertus, pavienių tyrėjų, atliekančių religijų studijų tyrimus socialinių ir humanitarinių mokslų lauke, esama, todėl nuolat kyla siekis juos vienyti tiek gildijos lygmeniu (kuriant profesinę draugiją), tiek tyrėjų klasterių lygmeniu (įgyvendinant tyrimų projektus), tiek, galiausiai, studijų fronte.
Tarptautiniu lygmeniu Lietuvos kaip tokios beveik nėra, tačiau pustuzinis Lietuvos religijotyrininkų tikrai matomi, jei ne visame pasaulyje, tai bent Europoje, ir aktyviai dalyvauja europiniuose religijotyrininkų tinkluose.
Naujausi komentarai