Vilnietis Audrius Kuodys 1986–1987 m. tarnavo Afganistane tuomet dar buvusiame sovietų kariuomenės kontingente.
Praėjus daugiau kaip 20 metų jis bene pirmas iš lietuvių nusprendė kaip turistas nuvykti į šią neramumų apimtą, tarptautinių karinių pajėgų, tarp jų ir Lietuvos, prižiūrimą šalį.
– Kur Afganistane teko tarnauti prieš 22 metus?
– Pusę metų tarnavau sostinėje, Kabule, kitą pusę Zerandže – yra toks miestas pasienyje su Iranu.
Niekas tada neklausė, ar noriu, ar nenoriu vykti tarnauti į Afganistaną. Buvau sovietų karys, tai išsiuntė ten ir viskas. Be jokių klausimų.
Bet aš tarnavau gal šiek tiek geresnėmis sąlygomis, nei kiti, nes buvau karinis patarėjas. Teko tarnauti esant truputį saugesnėms ir geresnėms sąlygoms, pamačiau daugiau šalies, nebuvau uždarytas tik vienoje karinėje bazėje, kaip kiti kareiviai.
Labiau reikėjo rūpintis tiesiogine Afganistano valstybinių institucijų apsauga, o ne kariauti kalnuose ir laukuose su modžahedais (afganų sukilėliais, kovojusiais su sovietų kariais – aut. past.).
Kažkokių labai ypatingų incidentų tarnybos laikotarpiu nepasitaikė – nei didesnių kovų, nei užpuolimų, nei sužeidimų ar mirčių. Gal tik kartą buvo incidentas, kai saviškiai apšaudė.
– Saviškiai? Kaip čia atsitiko?
– Apšaudė automobilį, kurį vairavau. Vežiau vieną prisigėrusį generolą. Buvo komendanto valanda, bet kas tam girtam generolui – įsakė vežti ir viskas. Tai vežiau, o tvarką per komendanto valandą palaikantys sovietų kareiviai prietemoje ėmė šaudyti į mano vairuojamą automobilį. Baigėsi be didesnių rūpesčių ar sužeidimų.
– Žodžiu, laimingai – nesužeistas, baigęs tarnybą tame pragare grįžote 1987-aisiais?
– Taip, galima taip sakyti, kad jokių ypatingų tarnybos pasekmių nebuvo.
– Kodėl dabar nusprendėte vėl grįžti į šią šalį jau kaip turistas? Nejaugi gali traukti vieta, kur teko per prievartą būti prieš du dešimtmečius?
– Nežinau, tiesiog taip susiklostė gyvenimas, kad atsirado galimybė kur nors toliau nuvažiuoti. Kurį laiką svarsčiau, kokią vietą pasirinkti. Daug kur Europoje jau esu buvęs, važiuoti į Egiptą ar Turkiją pasižiūrėti rusų – neverta. Tai ir apsistojau ties Afganistanu. Egzotiška, neįprasta, jau lankytos vietos, gal net tam tikra nostalgija yra. Tiesiog įdomu pasidarė, kaip dabar, po 20 metų atrodo ta šalis.
– Ar ten pakankamai laisvai galima patekti? Ar skraido keleiviniai lėktuvai? O kaip vizas pasidaryti?
– Iš tikrųjų, jei pradedi tuo rūpintis iš anksto, tai visos kliūtys yra efektyviai įveikiamos.
Kreipiausi į kelionių agentūrą. Kurį laiką ten stebėjosi, kodėl pasirinkau Afganistaną. Siūlė gal kokį Iraną. Bet norėjau tik į Afganistaną. Po kurio laiko visus reikalus sutvarkė.
Norint gauti vizą į Afganistaną pirmiausia reikia turėti lėktuvo bilietą ir rezervuotis viešbutyje. Su pastaruoju buvo kiek sudėtingiau, nes viešbučiuose Kabule nelabai galima rezervuoti vietas. Bet pavyko rasti vieną, gana neblogą, kuriame buvo užsakytas kambarys.
Prašymo gauti vizą formoje yra ir keistokų klausimų. Pavyzdžiui, "kada anksčiau esate buvęs Afganistane ir kokiais tikslais tuomet išduota viza?" Nelabai ką galėjau atsakyti į tokį klausimą. Būti buvau Afganistane, bet ar turėjau vizą ir kokiais tikslais ji buvo išduota, tikrai nežinau (juokiasi). Regis, buvome tada įforminti kaip sporto instruktoriai.
Bet afganų konsulams, matyt, tiko užpildyta ne visa anketa, nes vizą po kurio laiko gavau.
– Susiradote kelionės draugų?
– Ne, buvau vienas. Nelabai lengva į tokią kelionę rasti draugų. Savaitę buvau ten. Tik šį pirmadienį (rugpjūčio 4 d. – aut. past.) grįžau.
Kelionė man atsiėjo maždaug 10 tūkst. litų.
– Tik Kabule lankėtės?
– Tik ten. Nebuvo laiko aplankyti kitų vietovių. Be to, nelabai ir leidžia išvykti už sostinės ribų.
– Kas neleidžia? Tarptautinis karinis kontingentas?
– Taip, amerikiečių ir įvairių kitų šalių kariai. Tiesiog sustabdo, patikrina dokumentus ir neleidžia važiuoti toliau, už miesto ribų. Sako, čia baigiasi taikos palaikymo zona, tad prašome pasilikti.
Kabule yra apie 10 lietuvių. Su keliais susitikau. Siūlė važiuoti į Lietuvos globojamą Goro provinciją, būtų išdavę leidimą, bet tektų imti taksi ir visą dieną važiuoti kalnų keliais. Nusprendžiau, kad turiu per mažai laiko važinėti pirmyn atgal.
– Ar Kabule jautiesi saugus?
– Nepasakyčiau. Labai saugiai tikrai nesijaučiau. Nuolat yra keistas jausmas, kad kas nors gali įvykti – apšaudyti, sprogti, bombarduoti, dar kokie nors incidentai. Nes gatvėse gausu kareivių. O ir dėl vietinių gyventojų niekada nesi tikras, ką jie galvoja apie tuos kareivius ir apskritai apie visą susiklosčiusią padėtį.
Be to, tavęs ten tikrai niekas nelaukia ir išvis nesitiki sutikti turistų. Tai pas juos didelė retenybė. Sakydavau visiems, kad esu turistas – nelabai kas suprato, ką tai reiškia.
Sykį buvo sustabdę amerikiečių kariai, paprašė specialios asmens tapatybės kortelės – visiems tarnaujantiems užsieniečiams tokias išduoda. Pasakiau, kad neturiu. Parodžiau pasą su viza. Paklausė, ką čia veikiu. Pasakiau, kad esu turistas. Ilgai stebėjosi, – kaip turistas? Bet paleido, tik įspėjo dėl saugumo.
– Bet ar tai perspektyvi turistine prasme šalis? Ar ten yra į ką pažiūrėti?
– Iš tikrųjų yra ir labai senovinių architektūros paminklų, ir gamta graži. Pavyzdžiui, netoli Herato miesto yra keli ežerai, kurie dėl gamtos sąlygų yra skirtingų spalvų: mėlynas, žalias, raudonas.
Manau, jie galėtų daugiau dėmesio skirti turizmo plėtrai. Rūpindamiesi saugumu galėtų didinti ir turistų srautą, nes tai perspektyvu.
– Gyvenote viešbutyje. Ar jis geras? O koks apskritai gyvenimo lygis? Ar galima, pavyzdžiui, apsipirkti normalioje parduotuvėje?
– Labai geras viešbutis, keturių žvaigždučių. Patogus, tvarkingas, šiuolaikiškas. Tokių ten keli.
Kabulo centras yra pakankamai šiuolaikiškas ir normalus vakariečio akimis žiūrint. Yra didelių, modernių prekybos centrų, viešbučių, bankų skyrių, bankomatų, gana gerais automobiliais važinėjama asfaltuotomis gatvėmis. Kainos parduotuvėse gerokai mažesnės, nei Lietuvoje. Ir vakarietiškų prekių galima įsigyti.
Kuo toliau į miesto pakraščius, tuo prasčiau. Yra ir eilė rajonų, kuriuos kontroliuoja talibai. Važiavau sykį taksi pro vieną tokių rajonų ir vairuotojas, mostelėjęs į šoną, sako: štai – maždaug žiūrėk – talibai čia karaliai.
– O talibų idėjos populiarios? Afganai sutiktų, kad jie grįžtų į valdžią?
– Nepasakyčiau, kad Kabulo centre tos idėjos populiarios. Ten tarptautinės pajėgos kontroliuoja, gyvena labiau išsilavinęs jaunimas, kuris mąsto vakarietiškai. Jie rengiasi vakarietiškai, naudojasi internetu ir mobiliaisiais telefonais.
Bet kuo toliau nuo Kabulo ir kitų didžiųjų miestų centrų, tuo padėtis prastesnė. Ten talibų idėjos gali sulaukti didesnės paramos. Tačiau manau, jog dauguma nelabai norėtų, kad Talibano valdžia grįžtų.
– Kaip galvojate, ar pasiteisina tai, kad užsieniečiai dalyvauja tvarkant Afganistano reikalus? Ar tik tuščiai švaistomos lėšos ir jėgos, nes ten sunku ką nors keisti?
– Labai sunku pasakyti. Afganistanas nemaža ir gana sudėtinga įvairiomis prasmėmis valstybė. Aišku viena, reikės dar daug metų, daug pinigų ir tarptautinės bendruomenės pastangų, kad reikalai iš tiesų keistųsi iš esmės. Gali atrodyti, kad pinigai dingsta kaip į smėlį, bet progresas galimas. Tik reikia dar palaukti.
Naujausi komentarai