– Tai visų pirma – kaip veiktų tos nuotolinės vaistinės ir kas galėtų užsisakyti vaistus telefonu?

– Mano tikslas yra gana kuklus. Kaip teisingai paminėjote, svarbu, kad būtų galima vaistus užsisakyti telefonu, nes internetu tai jau dabar įmanoma. Problema kyla dėl užsakymo telefonu – dėl asmens identifikavimo, duomenų apsaugos. Yra žmonių, kurie nemoka naudotis internetu arba dėl sveikatos būklės tiesiog negali to padaryti, tad jie lieka be vaistų. Mano siūlymas yra konservatyvus, visiškai nekomercinis, orientuotas į žmonių poreikius. Tai reikštų, kad šie žmonės galėtų gauti gydytojų išrašytus receptinius vaistus.

– Kaip atrodytų pats procesas? Žmogus paskambina ir užsisako receptinius vaistus telefonu, bet kaip tuomet būtų patvirtinama jo tapatybė?

– Būtent – tai esminis klausimas. Reikėtų nustatyti aiškią tvarką, pavyzdžiui, panašią į tai, kaip tapatybę patikrina bankai. Tai turėtų būti reglamentuota, tačiau tai jau ne įstatymo, o ministro įsakymo lygmens klausimas. Šiuo metu ministerijoje dirba tikrai darbšti ir atsakinga vadovybė, tad esu tikras, kad šią problemą jie išspręs.

– Turime siūlymą, tačiau ar jau aišku, kas finansuotų šią paslaugą?

– Kol kas tai nėra apibrėžta. Tačiau, mano nuomone, turėtų galioti bendra tvarka – jei vaistai yra receptiniai, tuo turėtų pasirūpinti valstybė. Mano siūlymas neliečia nereceptinių vaistų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kita alternatyva, kaip palengvinti vaistų prieinamumą regionuose, – mobiliosios vaistinės. Apie tai, kaip jos veiks, LNK žurnalistė klausė Seimo narės Jurgitos Sejonienės.

– Kaip mobiliosios vaistinės pasieks regionus? Kaip dažnai jos važinės?

– Pasieks ratais, žinoma. O kaip dažnai važinės – tai jau ne įstatymo reikalas. Įstatymo tikslas – sudaryti galimybę, kad tokia paslauga apskritai būtų. Kaip mobiliosios bibliotekos veikia, autobusiukai važinėja, panašiai būtų ir vaistai pardavinėjami. Dabar, žinoma, galima užsisakyti vaistų per kurjerius ar į paštomatus, bet tai netenkina visų gyventojų poreikių – ne visur yra paštomatai, ne visur atvyksta kurjeriai. Be to, daliai vaistų reikalingos specialios laikymo sąlygos, kurių įprastos kurjerių tarnybos užtikrinti negali. Todėl manau, kad mobiliosios vaistinės tikrai galėtų spręsti šią problemą. O kad problema yra – tai faktas. Vaistinių tikrai mažėja nedideliuose miesteliuose. Komitete pateikiau Dusetų pavyzdį – nuo šio miestelio iki Rokiškio 30 km, iki Utenos 30 km, iki Zarasų – taip pat 30 km. Akivaizdu, kad gyventojams kyla problema įsigyti vaistų.

– Ar jau žinoma, kokia tai būtų transporto priemonė – autobusiukas, sunkvežimis? Koks galėtų būti sprendimas?

– Žinokit, tai priklausys nuo to, kas tą paslaugą teiks ir kaip nuspręs ją organizuoti – kaip jiems atrodys racionaliausia. Tai tikrai nėra įstatymo lygmens klausimas. Tam tikrus aspektus, pavyzdžiui, dėl temperatūrinių sąlygų laikymosi, turėtų reglamentuoti poįstatyminiai aktai. O kokią konkrečią transporto priemonę pasirinks paslaugos teikėjai – jau visiškai jų sprendimas. Žinome, kad regionuose mažėja ir viešojo transporto galimybių. Pasiekti vaistines didesniuose miestuose tampa vis sunkiau – viešasis transportas nevažiuoja arba važiuoja labai retai. O vaistai – tai ne toks dalykas, kurį gali pasirinkti ar atsisakyti. Tai nėra prabangos ar pramogos prekė. Tai būtinybė, kad žmogus galėtų palaikyti savo sveikatą. Todėl manau, kad šią problemą mobiliosios vaistinės tikrai galėtų spręsti.

– Ar jau žinoma, kas finansuotų šią paslaugą? Ar tai darytų valstybė, ar pačios vaistinės?

– Manau, kad tai turėtų finansuoti tie, kurie teiks šią paslaugą. Įstatymas šio klausimo tiesiogiai nenumato. Bet, be abejo, tai galėtų būti konkretus vaistinių tinklas ar keli tinklai, kurie imtųsi tokios veiklos. Neabejoju, kad būtų taikomas tam tikras pristatymo mokestis. Tai reikštų, kad gyventojams vaistai kainuotų šiek tiek brangiau nei perkant tiesiogiai fizinėje vaistinėje. Tačiau, neabejotinai, tie kaštai vis tiek būtų mažesni nei išlaidos kurui ar viešojo transporto paslaugoms.