Šeštadienio interviu
Per Vėlines gimęs duobkasys mistika netiki
Lapkričio pirmąją gimęs ir dvi pavojingas avarijas išgyvenęs duobkasys Vytautas Stulga netiki likimo pirštu. Savo darbą, kurį jau dirba šeštus metus, vyras vadina kankinio duona. Vytautas pasakojo apie sunkumus ir ypatingus išgyvenimus, tačiau jokios romantikos ar mistikos duobkasio darbe jis nemato.
- Visi vaikai svajoja apie pakylėtas romantiškas profesijas. Ar jūs galėjote pamanyti, kad tapsite duobkasiu?
- Vargu ar kuris vaikas svajoja apie tokį darbą. Aš taip pat. Esu baigęs profesinę mokyklą, galiu dirbti vairuotoju, šaltkalviu. Kol įsidarbinau „Ritualinėse paslaugose“, išbandžiau nemažai darbų: dirbau policininku nežinybinėje apsaugoje, vairuotoju keliose kitose vietose. O į Lėbartus atėjau dirbti todėl, kad namai netoli.
- Ar reikėjo ko nors išmokti šiame darbe, ar taip jį įsivaizdavote?
- Kas yra dirbęs žemės darbus, žino, kad duobės kraštai neretai įgriūva. Tokius dalykus žinojau ir aš, bet iš senųjų duobkasių teko pasimokyti. Iš šono žiūrinčiam gal net įsivaizduoti sunku, kad duobkasio darbas turi tiek daug ypatybių. Turi žinoti, kaip kasti, kad žemė laikytųsi, nesmuktų, kad aplink kapą žmonėms galima būtų prieiti, ką daryti, jei duobėje renkasi vanduo, ir daugybė kitų dalykų, kurių nė neišvardinsi. Trumpai sakant, darbas - sunkus ir alinantis. Neįgudusiam po darbo dienos dar ilgai rankos nenustoja drebėti, nuospaudas tenka gydyti kelias savaites. Ypač sunkus metas – šalta žiema, kai žemė įšalusi ir dirbame ne tiek kastuvais, kiek kirtikliais. Bet nelengva ir vasarą, kai žemė perdžiūva ir tampa kieta kaip akmuo. Rudenį ir pavasarį, kai lietūs lyja, duobių kraštai griūva, žemė tampa labai sunki.
- Vadinasi, duobkasiams nėra geidžiamo metų laiko, kai dirbti lengva?
- Tokio metų laiko tikrai nėra. Tik kelias dienas, kai pasirodo pirmosios šalnos, mums kiek lengviau dirbti. Aš pats duobkasiu tapau tik todėl, kad supratau, jog reikia turėti valdišką darbą. Kita vertus, iš tokio darbo bagotas nebūsi, tik kuprotas. Mano pirštai jau ne visi išsitiesia, o jei kokius dešimtį metų dirbsiu šį darbą, sąnariai visai išsiklaipys.
- Vadinasi, ir duobkasiai turi profesinių ligų?
- Turi, ir dar kiek. Pirmąją jau pasakiau, nuo darbo su kastuvu ir laužtuvu kenčia sąnariai. Kol dirbi, sukaisti, prakaitas išpila, vos tik nugarą ištiesi, vėjas perpučia. Vadinasi, amžina sloga – dar viena duobkasio liga. Kita vertus, daugelis vyrų čia užsigrūdina. Amžinai šlapios kojos taip pat sveikatos neprideda. Anksčiau buvo įprasta, kad duobkasys - visada girtas. Tačiau dabar alkoholizmas nebėra mūsų liga. Du senieji kolegos, 25 metus kasę kapo duobes, tikrai retai būdavo blaivūs. Taip jie gindavosi nuo šalčio, sąnarių skausmo ir nevilties. Dabar labai griežtai žiūrima, kad nedirbtume išgėrę. Aš pats esu griežtai nusistatęs prieš girtavimą darbe. Mano nuostata tokia: arba geriu, arba dirbu.
- Vytautai, kuo dar ypatingas jūsų darbas?
- Ko gero, kapinėse, kaip jokioje kitoje darbovietėje, negali darbo pasilikti rytojui arba atlikti jį bet kaip. Duobes kasame tą pačią dieną, kai laidojamas velionis, ir net stengiamės pasilikti kuo trumpesnį laiką iki laidotuvių. Kitaip į duobę gali pribėgti vandens. O jei vis dėlto taip atsitinka, tenka semti kibirais. Lėbartų kapinėse yra tokių vietų, kur ne tik vandenį tenka kabinti kibirais, bet ir duobę jais kasti. Kapinės didelės, kiekvienas kraštas kitoks. Lengviausia žemė - prie pakraščio, kaip mes vadiname, miškelyje. Bet ten reikia dar vieno įrankio – kirvio, nes medžių šaknys trukdo kasti, jos ir paminklus kelia, juos varto. Kitas kapinių plotas vadinamas čigonynu. Jis taip vadinasi ne todėl, kad čia palaidoti keli čigonai, bet todėl, kad gruntas supiltas iš statybinių atliekų. Kai kasame, spėliojame, ką šįkart rasime. Padangų, statybinių blokų nuolaužų, visokių šiukšlių, akmenų čia randame. Didesnius akmenis kartais tenka palaidoti kapo duobėje, giliau juos įkasus. Raudonos statinės rajone rudenį ir pavasarį kapai plaukia, molinga žemė nesugeria vandens. Medinio kryžiaus kvartale žiemą ir vasarą be laužtuvo neapsieisi, žemė - kieta kaip akmuo.
- Jūsų darbas toks sunkus, o dar žmonės ne linksmintis susirenka. Gal ir priekaištų sulaukiate?
- To tai jau netrūksta. Dažnas mėgsta pamokyti, lyg mes pirmą dieną kastuvą rankose laikytume. Dar prieš kasdami duobę stengiamės žmonėms paaiškinti, kad kapas molingoje žemėje, gali būti purvina aplinkui arba kad duobė gali būti šlapia, bet skausmo prislėgti žmonės dažnai supranta viską ne taip. Jiems atrodo, kad mes prašome papildomo atlygio.
- Ar yra jūsų darbe kas nors linksma? Ar turite progos pasidžiaugti?
- Linksmų dalykų netrūksta. Bet tik kad dantų rodyti daug negali. Kaip atrodys, juk ne vieta džiūgauti, kai kiti verkia. Bet kartais reikia daug pastangų, kad neprapliuptum kvatoti, kai kokia senutė rauda. Ta rauda labiau primena garsų juoką, nuo tokio kontrasto iš pradžių apstulbsti, o paskui suima linksmumas. Arba kai koks padauginęs velionio giminaitis prie kapo duobės ima griuvinėti. Juk visose komedijose iš griūnančių juokiamasi. Pasitenkinimą ir net pasididžiavimą pajuntu, kai laidotuvių procesijos dalyviai yra patenkinti mano darbu, kai viskas vyksta sklandžiai, kai žmonės padėkoja už gerą darbą, gražiai papuoštą kapą.
- Jums turbūt negresia likti be darbo, žmonės visada mirė ir mirs?
- Priešingai, konkurencija didžiulė. Kai dar miesto meras buvo Eugenijus Gentvilas, leista duobes kasti privačioms įmonėms. Dabar jų yra daugybė. Konkurencija didžiulė, privatininkai kainas žemina ir taip nuvilioja klientus. Darbo gerokai sumažėjo. Bet kur panašių problemų nebūna?
- Vytautai, o kaip jūsų šeima vertina, kad dirbate duobkasiu? Ar namuose kastuvą į rankas paimate?
- Tiesą sakant, kastuvo ir laužtuvo namuose nebenoriu nė matyti. Daržą suskasti turiu prisiversti. O apie šeimą kalbėti nenoriu. Anoks čia džiaugsmas, kad šeimos galva duobkasys. Savo darbo nesigėdiju, bet labai jau jis purvinas.
- O gal esate patyręs kokių mistiškų išgyvenimų ar susapnavęs kokį pranašingą sapną?
- Ne. Nieko panašaus nėra buvę. Nors pats esu gimęs lapkričio 1-ąją, jokiomis mistikomis netikiu. Tiesiog dirbu ir tiek.
- Linksmo 35-ojo gimtadienio jums, Vytautai.
Naujausi komentarai