Viešbučio direktorės atgaiva – folkloras

Šeštadienio interviu: apie būtį, buitį, karjerą ir pomėgius

Jau apie mėnesį Klaipėdos viešbučiui „Baltpark“ vadovauja nauja direktorė Vida Morkūnienė. Ji pakeitė anksčiau viešbučiui vadovavusį Liną Pučinską, kuris tapo bendrovės „Baltijos parkai“ generaliniu direktoriumi, užsiimančiu įmonės plėtra.

Šiuo metu bendrovė įrenginėja dar vieną „Baltpark“ viešbutį Vilniuje. Tai jau trečiasis bendrovės viešbutis šalyje. Kad nenukentėtų paslaugų kokybė, buvo nuspręsta, jog kiekvienas „Baltpark“ viešbutis turės po atskirą direktorių. Pradėti vadovauti Klaipėdos viešbučiui „Baltpark“ V.Morkūnienę paskatino noras tobulėti, panaudoti turizmo versle sukauptą patirtį, priimti naujus gyvenimo iššūkius ir suvaldyti naują, didesnį kolektyvą.

Anksčiau V.Morkūnienė yra dirbusi kelionių tarnybos „Liturmex“ Klaipėdos filialo direktore. Turizmo versle ji dirba jau dešimt metų.

- Dirbate turizmo versle. Ar esate baigusi su tuo susijusius mokslus?

- Kiek žinau, Lietuvoje nėra nei normalios turizmo mokyklos, kur būtų galima gauti viešbučių valdymo pagrindų, nei normalios mokymo sistemos. Pas mus yra tik rekreacijos studijos. Rekreacija - tik turizmo atšaka. Dažnas turizmo sferos atstovas yra baigęs su tuo visiškai nesusijusius mokslus. Aš Klaipėdos konservatorijoje baigiau liaudies muzikos ir etnologijos specialybę.

- Vadinasi, mokate groti.

- Visi, baigę konservatorijas, tai moka. Man teko mokytis groti bemaž visais liaudies muzikos instrumentais.

- Ar dabar muzikuojate?

- Mano sielos atgaiva – dalyvavimas folkloro ansamblyje „Alka“.

- Ar nebuvo sunku iš meniškos specialybės pereiti į verslą?

- Ne. Perversmų laikais daugelio gyvenimas virto aukštyn kojomis. Meno žmogui buvo ypatingai sunku išsilaikyti, todėl daugelis menininkų pakeitė savo veiklos profilį. Aš buvau viena iš jų. Į turizmo verslą dirbti atėjau 1995 metais. Nuo to laiko teko nuolat važinėti po įvairius kursus ir kelti kvalifikaciją. Į turizmą mane atvedė pats likimas.

- Ar dažnai likimas pažeria netikėtų dovanų?

- Pasitaiko. Viena likimo dovanų yra mano vyras, buvęs kariškis. Su juo draugavau labai ilgai – net septynerius metus. Aš tikrai negalvojau, kad tai bus tas žmogus, su kuriuo susiesiu visą savo gyvenimą. Likimas pasuko viską taip, kad kartu esame jau apie dvidešimt metų.

- Kaip pavyko po septynerių metų draugystės dar ir susituokti? Juk rašoma, kad meilė trunka vos trejus metus.

- Visų pirma draugystė per atstumą yra pakankamai geras dalykas. Kita vertus, pusę draugystės laiko mes pykdavomės dėl visokių smulkmenų. Tai įvertinus, realiai draugavome tik ketverius metus.

- Paprastai kariškiai nėra sėslūs žmonės. Turbūt buvo sunku?

- Aš prie viso to pripratau. Draugaujant jis dar nebuvo baigęs mokslų Maskvoje, o aš jau buvau baigusi. Po to aš gavau paskyrimą į dabartinę Marijampolę, jis gavo paskyrimą į Vilnių. Kai persikrausčiau į Vilnių, jis parvažiavo į Klaipėdą. Nuo 1979 metų ir aš save laikau klaipėdiete. Man be proto patinka šis kraštas, pradedant pačia Klaipėda, baigiant jos kultūra.

- Pragyvenusi tokį gyvenimą, kai tiek laiko teko praleisti atskirai nuo vyro, turbūt gerai suprantate daugelį klaipėdiečių jūrininkų žmonų?

- Matote, aš tą jūrininkų žmonų gyvenimą dabar ypatingai gerai suprantu, nes mano vyras šiuo metu dirba „DFDS Tor Line“ ir plaukioja laivais. Taigi ir dabar du mėnesius būna išvykęs, mėnesį būna namuose. Sėslaus vyro nepavyko susirasti.

- Papasakokite apie savo vaikus.

- Turiu dukrą ir sūnų. Dukrai birželį sukaks devyniolika metų. Ji – Teisės universiteto pirmakursė. Sūnui – šešiolika. Jis yra Vytauto didžiojo gimnazijos antros klasės gimnazistas.

- Ar patarinėjate vaikams, kokį gyvenimo kelią rinktis?

- Bandėme dukrą atkalbėti nuo teisės, nes, mūsų su vyru nuomone, tai pakankamai vyriškas mokslas. Mane labiausiai nustebino tai, kad, būdama paskutinėje gimnazijos klasėje ir rinkdamasi, kur studijuos, galvojo apie penkias su teise susijusias specialybes, o šeštą – psichologiją. Tai parodė jos apsisprendimą. Nesame iš tų tėvų, kurie labai kontroliuotų savo vaikus, bet nežinau, ar tai yra gerai. Dukra mokėsi labai gerai ir problemų nebuvo. Lygiai tas pats yra ir su mažyliu. Jo pažymių vidurkis – geras, langai mokykloje nedūžta. Sako, niekada negalima girti savo vaikų, bet šiuo metu jie yra geri, nežinau, kas bus toliau.

- Kokia buvo Jūsų vyro reakcija, kai nusprendėte dirbti turizmo versle?

- Vieną dieną grįžau ir pasakiau: „Man reikia keisti darbą“. Lygiai taip pat pranešiau ir apie apsisprendimą dirbti viešbutyje „Baltpark“. Jis visada mano sprendimus vertino teigiamai. Atėjimui į „Baltparką“ ruošiausi ilgai: svarsčiau gal pusę metų. Tai nebuvo spontaniškas žingsnis. Apskritai per visą savo gyvenimą niekada nesielgiau spontaniškai. Nebuvo vienos nakties apsisprendimų.

- Kokios Jūsų asmeninės savybės labiausiai tinka turizmui?

- Matymas ir jutimas. Kai turizmo srityje išdirbi daug metų, pradedi kitaip jausti ir matyti situaciją: kaip vystosi rinka, su kuo jungiasi, kokia yra paklausa, koks kontingentas.

- Ko labiausiai bijojote ateidama į „Baltparką“?

- Iš viso nebijojau. Kol kas čia esu tik mėnesį, bet jau jaučiuosi įsiliejusi į darbą. Jau turėjome pirmą gamybinį susirinkimą, kur kiekvienas vadovas pristatė savo veiklos sferą, pasakė, ką joje norėtų tobulinti. Su pagrindinių padalinių vadovais aptarėme, kokie numatomi renginiai, kaip spręsti vienokią ar kitokią problemą. Iš esmės čia atėjau dirbti pačiu sudėtingiausiu laiku. Nuo gegužės prasideda viešbučių sezonas. Dabar yra pats pasiruošimas jam. Generalinis direktorius Linas Pučinskas norėjo, kad ateičiau čia ne tada, kai viskas yra gerai, bet tada, kai reikia dirbti tą juodą darbą, kad žinočiau, ką kitais metais reikės taisyti.

- Ar daug keliaujate?

- Dirbdama Turizmo agentūroje ir keliaudama privačiai išmaišiau pusę pasaulio. Europoje gal vos trijose šalyse nebuvau, Azijoje buvau tik Tailande. Nebuvau Pietų ir Šiaurės Amerikoje, bet kažkodėl manęs ten ir netraukia.

- Kokia šalis paliko didžiausią įspūdį?

- Man labai didelį įspūdį paliko Tailandas, bet net negalėčiau pasakyti kodėl. Tai yra visiškai skirtinga – budizmo – kultūra. Ten verda visiškai kitoks gyvenimas, nors nepasakyčiau, kad geresnis. Net nežinau, kas sužavėjo Tailande: gal džiunglės, gal egzotika, gal tai, kad gyvenome labai nuošalioje vietoje, prie vandens? Tai labai specifinė šalis, su itin specifine virtuve. Mane traukia ir Tibetas bei Indija.

- Kur norėtumėte apsigyventi?

- Galėčiau gyventi bet kurioje šalyje. Man labai patinka Ispanija. Jeigu ne Lietuvoje, mielai apsigyvenčiau būtent ten, taip pat Portugalijoje, nes man labai patinka saulė. Esu tikras saulės vaikas.

- Ačiū už pokalbį.