V.Jurkevičius: apie tris mylimas ir teisės teoriją

V.Jurkevičius: apie tris mylimas ir teisės teoriją

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Vytautas Jurkevičius netelpa į tipiško lietuvio rėmus. Priešingai stereotipui, jis nuolat besišypsantis, gyvenimu patenkintas žmogus.

Svarbiausia – šeima

– Ar tikrai esate viskuo gyvenime patenkintas, kaip atrodo iš šalies?

– Neturiu dėl ko pykti ant likimo. Rytą džiaugiuosi eidamas į darbą, o vakare man gera nuo minties, kad einu namo. Šeima man svarbiausia, o labiausiai atsigaunu darbuodamasis sode.

– Papasakokite, prašau, apie savo šeimą.

– Turiu žmoną Eloną, pirmą ir vienintelę, ir dvi jau suaugusias dukras – Jūratę ir Birutę. Šios moterys yra didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas. Didžiuojuosi, kad abi mano dukros pasirinko teisininko profesiją. Nedariau poveikio jų pasirinkimui, nedaug namuose kalbėdavau apie darbą. Matyt, mergaitės buvo imlios, stebėjo mano patirtį. Džiaugiuosi, kad jos pasirinko civilinę teisę. Mano įsitikinimu, tai tikroji teisė, ji aprėpia visas gyvenimo sritis. Jūratė Berlyne dirba teisinėje įmonėje ir specializuojasi paveldėjimo klausimais. Jaunesnioji tęsia bakalauro studijas ir dirba Klaipėdos universitetinėje ligoninėje juriste. Žmona – ne teisininkė, ji ekonomistė, dirba savivaldybėje Investicijų ir verslo plėtros skyriaus vedėja.

– Psichologai teigia, kad laimingi dažnai būna tie žmonės, kurie vaikystėje buvo mylimi ir augo laimingoje šeimoje.

– Mano tėvų gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Esu tremtinių vaikas. Gimiau tada, kai tėvai grįžo iš Krasnojarsko krašto ir buvo pakeliui į savo namus. Tad mano gimimo vieta kažkur netoli Jonavos geležinkelio stoties. Tėvas iš savo ūkio Kaišiadorių krašte buvo ištremtas be teismo, nes buvo tvarkingas ir turtingas. Svetimame krašte jis susipažino su vyriausiuoju mamos broliu. Mama nebuvo ištremta, bet, nesitikėdama, kad išgyvens Lietuvoje, nuvažiavo pas brolį. Tai ilga ir romantiška istorija. Žodžiu, juos likimas suvedė tolimame nesvetingame krašte. Ten gimė mano brolis ir sesuo. Tėvas visą gyvenimą jautė nuoskaudą dėl didžiausios gyvenimo neteisybės, kad negalėjo sugrįžti į savo namus. Jis buvo priverstas gyventi už trisdešimties kilometrų. Į kolūkį nestojo. Iš dalies tai lėmė mano apsisprendimą tapti teisininku. Iki šiol esu įsitikinęs, kad ginti žmogų iš valstybės pozicijų yra kur kas kilniau nei už pinigus, kaip tai daro advokatai.

Pradėjo nuo detektyvų

– Vadinasi, advokatu neketinate tapti, kaip neretai tai daro jūsų kolegos?

– Esu vienas ilgiausiai prokuroro darbą dirbančių Lietuvoje. Jau 27 metus esu prokuratūros darbuotojas. Administracinis darbas nėra manęs pririšęs. Man kur kas įdomiau teisinis tiriamasis darbas. Dar mokydamasis Vilniaus universitete norėjau būti teisės teoretiku, bet tai buvo laikas, kai tėvo tremtis lėmė, kad mano svajonė neišsipildė.

– Ar todėl atvykote į pajūrį?

– Praktiką atlikau Klaipėdos prokuratūroje, kuriai tada vadovavo šviesaus atminimo Juozas Musteikis. Mano prisiminimai apie šį žmogų – patys šilčiausi. Jis mane ir suagitavo po studijų atvykti į šį kraštą. Keletą metų dirbau vyresniuoju tardytoju. Tai buvo labai įdomus laikas – klasikinių detektyvų tyrimas. Iki šiol atmintyje išliko kelios ypatingos kriminalinės bylos. Pamenu, tyrėme locmano Kerpės nužudymą. Žmogus buvo užpultas garaže, apiplėštas ir nužudytas. Paaiškėjo, kad iš Šiaulių rajono atvykęs nusikaltėlis pavėlavo į traukinį ir patraukė į šiaurinę miesto dalį. Garaže pamatė besidarbuojantį žmogų, jį nužudė, įdėjo į mašinos bagažinę, nuvežė į savo kraštą ir užkasė. Arba dar viena byla: atvykėlis iš Rusijos buvo skolingas vienai moteriai pusantro tūkstančio rublių. Jis neturėjo pinigų grąžinti skolą ir nusprendė klaipėdietę pasmaugti. Auka buvo nužudyta nunčiakais. Išsigandęs, kad gali būti susektas, nes aukos dukra žinojo apie mamos bendravimą su juo, atvykėlis norėjo ir ją nužudyti. Smaugiama mergina sugebėjo išsisukti ir pabėgti.

– Bet baudžiamųjų bylų skyriuje neužsilikote.

– Po septynerių metų buvau paskirtas Klaipėdos rajono vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, o po pusmečio – ir vyriausiuoju.

Kūrė nuo nulio

– Būti vyriausiuoju prokuroru – visai kitas darbas. Ar jums tai buvo priimtina?

– Tikrai, tai visai kita patirtis. Tekdavo dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuose. Valdininkai paisė mano nuomonės, teko gilintis ne tik į teisinius, bet ir ūkinius dalykus. Be to, turėjau tikrinti savivaldybės potvarkių teisėtumą, teko prižiūrėti, kaip vykdomi įstatymai. Dabar, kai prisimenu, pačiam keista – reikėjo suprasti tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, kodėl krito gyvuliai, ar teisingai laikomasi priešgaisrinės apsaugos.

– Kai dirbote Gargžduose, Lietuvoje prasidėjo atgimimas.

– Tada tapau Sąjūdžio tarybos nariu. Būdamas prokuroras prisidėjau, kad atgimimas nebūtų žlugdomas ir gniuždomas. Šioje vietoje reikėjo jauno žmogaus.

– Bet Gargžduose neužsibuvote?

– Gavau pasiūlymą kurti Palangos miesto prokuratūrą. Reikėjo rasti patalpas, suburti žmones, pradėti statybos darbus. Man tai buvo įdomu, mėgstu pradėti nuo nulio ir viską kurti pats.

– O kaip grįžote į Klaipėdą?

– Vos tik įsivažiavome, ir vėl teko palikti pradėtus darbus. 1995 metais buvo sukurtos apygardos prokuratūros. Tada mane pakvietė į Klaipėdos apygardą pavaduoti vyriausiąjį prokurorą. Ir vėl nauja kūryba. Steigėsi apygardų teismai, keitėsi įstatymai, prokurorų pasiskirstymas pareigomis. Nebuvo laiko nuobodžiauti.

Nėra griežtų bausmių šalininkas

– O kaip dabar, kai jau senokai viskas nusistovėjo?

– Ir dabar Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorų komanda tokia, kad netenka apmaudauti dėl jų nekompetencijos ar neišmanymo. Mano darbas tapo mažiau matomas. Jis susijęs su apeliacijomis. Mums pavaldžios yra devynios teritorinės prokuratūros. Per metus mūsų krašte padaroma apie 12 nusikaltimų bei nusižengimų. Daugelis jų vertinami teismuose. Maždaug pusė sprendimų apskundžiama, tad prokurorai turi aiškintis, ar sprendimai teisėti ir pagrįsti. Kai gilinuosi į bylas, matau, kaip jos keliauja iš vienos instancijos teismų į kitus, stebiu, kokius skirtingus sprendimus priima teismai dėl tos pačios bylos, visiškai sutinku su pasakymu: „trys teisėjai, penkios nuomonės“. Normalu, kad nuomonės nesutampa. Teisininkai dažnai ginčijasi, bet tuose ginčuose ir gimsta tiesa. Neretai prokurorai tariasi su vadais, bet tai nereiškia, kad paskutinis žodis priklauso vyriausiajam prokurorui.

– Kriminogeninė Lietuvos situacija bauginanti. Policininkai dažnai skundžiasi, kad prokurorai nenori inicijuoti nusikaltėlių sulaikymo ar teismuose siūlo nepakankamai griežtas bausmes. Koks jūsų požiūris į šią problemą?

– Aš esu įsitikinęs, kad Lietuvoje yra per daug nuteistųjų, per daug kalinčių. Nesu griežtų bausmių šalininkas. Manau, kad visų svarbiausia – išaiškinti visus nusikaltimus. Daugeliu atvejų vietoje laisvės atėmimo prasikaltusiu žmogumi turėtų pasirūpinti socialinės tarnybos. Turime gyventi taip, kad vogti ir plėšikauti būtų nenaudinga. Juk jei žmonės nesupirkinėtų vogtų daiktų, tai niekas ir nevogtų. Kiekviena netvarka turi vardą ir pavardę. Dauguma vagių vagia ne tam, kad galėtų prasimaitinti, o kad galėtų girtauti ar įsigyti narkotikų. Narkomanija, kaip ir alkoholizmas, yra liga. Ligoniams reikia medikų, o ne prokurorų pagalbos. Mano galva, šiandien visuomenei pavojingiausi – narkotikų platintojai. Jiems negali būti jokių nuolaidų.

– Kas jums pačiam teisėje įdomiausia?

– Man labai įdomu teisės teorija, teismų praktikos formavimas. Tai yra tai, kas išskirtina, kas nekasdieniška. Kartą išnagrinėję tokią bylą, teisininkai formuoja praktiką kitoms panašioms byloms spręsti. Tokias bylas nagrinėja Aukščiausiasis ir net Konstitucinis teismai. Šiemet man pačiam teko gilintis į dvi bylas, kurias nagrinėjo Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegijos. Čia kalbama apie įstatymų taikymo problemas.

– Jūsų kompetenciją prieš keletą metų vertino kolegos teisininkai. Vienas žurnalas apklausė advokatus bei teisėjus.

– Man buvo nuostabu ir, neslėpsiu, malonu, kad buvau išrinktas trečiuoju Lietuvoje.

– Be to, šiomis dienomis generalinio prokuroro įsakymu už pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą ir 50-ties metų jubiliejaus proga esate apdovanotas prokuroro garbės ženklo „Už nuopelnus“ antro laipsnio medaliu.

– Girdėjau apie tai, bet apdovanojimo dar negavau. Matyt, jis dar pakeliui.

Su žurnalistais nesipyksta

– Jūsų pareigos pakankamai viešos, tad neretai tenka bendrauti su žurnalistais. Kokie jūsų santykiai su žiniasklaida?

– Su žurnalistais nesipykstame. Mano darbas toks, kad ne visada galiu viešai paskelbti tai, ką žinau. Pavyzdžiui, kai buvo nužudytas žinomas Klaipėdos advokatas, žurnalistai mane rėmė prie sienos. Stojau prieš filmavimo kameras žinodamas viena – turiu kalbėti, bet iš esmės nepasakyti nieko, nes tiesa tada būtų pakenkusi tyrimui. Netruko paaiškėti, kas tikrasis nusikaltėlis. Tada laikraštyje buvau pavadintas melagiu. Neužsigavau. Mano priedermė – profesinis susilaikymas. Žurnalistus gerbiu, bet turiu išlikti santūrus. Laikraščiuose ir televizijoje man įdomiau šviesesnės gyvenimo pusės nei skauduliai ir nelaimės. Manau, kad blogis triumfuoja, kai padorūs žmonės tyli. Žiniasklaidoje ieškau teigiamų temų.