Šeštadienio interviu

V.Lukošienė - kieto charakterio romantikė

Klaipėdos apskrities viršininkė Virginija Lukošienė teigė, jog visai neseniai ji norėjo palikti šį postą ir pasiėmusi paskolą pasistatyti mažą namuką, aplink kurį galėtų važinėtis dviračiu. Tačiau prasidėjus sklypų skandalams moteris sako turėjusi likti šioje tarnyboje, kad apgintų save. Svajones apie nuosavą kiemą taip pat tenka nukelti į ateitį, kurioje astrologai du kartus išsituokusiai moteriai išpranašavo gyvenimo draugą. Tačiau kol kas jo nėra ir geležine moterimi vadinamai V.Lukošienei tenka gintis ir guostis vienai. Kasdien apie 100 kartų pasirašančiai ir perskaitančiai apie 400 puslapių dokumentų moteriai yra atgaiva pasinerti į detektyvus. Ji visur - aprangoje, kvepaluose, netgi literatūroje vertina klasiką. Neseniai sugrįžo prie F.Dostojevskio ir originalo kalba skaito „Nusikaltimą ir bausmę“. Moteris net šypteli išvedus paraleles tarp romano pavadinimo ir situacijos, į kurią pastaruoju metu yra patekusi.

- Garsioji sklypų istorija. Esate nepavydėtinoje situacijoje. Buvę partijos kolegos Jus puola, o naujieji negina ir netgi yra pasiruošę Jus paaukoti. Kaip jaučiatės neturėdama užtarimo?

- Manęs užtarti nereikia, nes aš nieko tokio nepadariau. Pagal žemės ūkio ministro įsakymą dėl projektų rengimo ir pasirašymo kiekvienas turi būti atsakingas už tai, ką daro. Apskrities viršininkė negali būti visų sričių specialistė. Jei ant įsakymo jau yra 5 - 6 vizos, visi specialistai pasirašę ir suderinę, jei nėra jokių pastabų, nėra ir motyvo jo nepasirašyti.

Visada skaudu, kai kaltina dėl to, ko tu nepadarei. Dabar ieško priekabių ir skleidžia gandus, neva statausi namą, turiu sklypų. Tikrai nieko neturiu.

Visai neseniai per archyvą atkūriau savo genealoginį medį. Mano proseneliai nuo 1601 metų buvo bajorų kilmės. Atradusi tai patvirtinančius dokumentus juokiausi, kad būsiu plikbajorė, nes neturiu žemės.

Manau, kad ūkinių reikalų nereikia painioti su politika, todėl partija, netgi tuo atveju, jei būčiau kalta, neturėtų manęs ginti.

- Vienoje televizijos laidoje prasitarėte, kad jaučiate spaudimą ar grasinimą, todėl kai ko apie sklypus nenorite kalbėti.

- Aš sakiau, jog nenoriu įvardinti žmonių pavardžių ir kalbėti apie personalijas, nes man reikės čia gyventi. Niekas man negrasina, tik visi moko. Moko teisės ir kitų dalykų, įstatymų, visi pataria, tačiau skirtingai. Kad niekas nepatarinėtų, šiemet įstojau į Vilniaus teisės universitetą. Ir esu pirmo kurso studentė. Kitais metais man bus penkiasdešimt, nesinori senti.

- Ar nenukentės darbas, kai išvyksite į neakivaizdines studijas?

- Pirmoji sesija bus mėnesio pabaigoje, tačiau nevažiuosiu. Mokysiuosi namuose ir tikiuosi per metus įveikti pusantrų studijų metų programą bei išlaikyti egzaminus.

Jau seniau esu baigusi tris Vilniaus universiteto Teisės fakulteto kursus. Apskritai aš visą gyvenimą mokausi. Po vidurinės įstojau į Politechnikos institutą. Tačiau gyvenimas buvo sudėtingas. Iš namų man niekas negalėjo padėti, todėl po trijų kursų pasirinkau neakivaizdines studijas. Pradėjusi dirbti Klaipėdos pieno kombinate, specialybe nusivyliau, tada neakivaizdžiai studijavau ir baigiau ekonomiką Vilniaus universitete. Dirbau Valstybės kontrolės tarnyboje, baigiau dvejus metus trukusius audito kursus, Audito institutą, vėliau vėl mokiausi turto vertinimo. Tai man pravertė įsteigus savo audito bendrovę „Amonitus“.

- Susidaręs stereotipas, kad Jūs griežta moteris, apie viską turinti savo nuomonę ir nepalenkiama. Ar iš tiesų esate tokia kieta?

- Charakteris mano gal ir keistas, bet man niekas nesvetima, kas yra žmogiška.

Esu tokia, kaip ir visi žmonės. Man būna skaudu ir skauda. Būna visokių akimirkų. Teisingai, aš turiu savo nuomonę ir tikriausiai palikusi šį postą jau negalėsiu „kam nors“ dirbti. Aš visada sakau ką galvoju. Žinau, kad bet kuriam darbdaviui tai yra nemalonu.

- Vyrus Jūs visada vadinate silpnąja lytimi. Kodėl apie juos susiformavo tokia nuomonė, o gal ji jau pasikeitė?

- Ne, ji nepasikeitė.

Nuo 1990 metų dirbau Valstybės kontrolės tarnyboje, 1994 metais įsikūriau savo audito firmą ir dirbau revizinį darbą, dabar dirbu apskrityje. Pastebėkite, juk daugelio įmonių vadovai ir kiti atsakingi darbuotojai yra vyrai. Mačiau, kaip jie, padarę klaidų, pasimeta, nemoka atsakyti už jas, yra silpni. Todėl ir manau, kad vyrai - silpnoji lytis.

- Ar esate gyvenime sutikusi ir stiprių vyrų?

- Žinoma. Kad ir ponas Algirdas Brazauskas. Man patinka, kaip jis veda Vyriausybės posėdžius. Lygiai taip pat man imponuoja ir Česlovas Juršėnas. Juo žaviuosi dar nuo tų laikų, kai buvo politikos apžvalgininkas.

- O asmeniniame gyvenime sutikote vyriškų vyrų?

- Kai tekėjau, mano vyras buvo vyriškas, o gal tik taip atrodė. Šiaip manęs vyrai bijo. Jie bijo savarankiškų, stipraus charakterio moterų.

- Pagal horoskopą esate Žuvys. Ar domėjotės, kiek Jūsų charakteris atitinka astrologines prognozes.

- Į horoskopą labai nesigilinau, bet pastebiu, kad net po tuo pačiu ženklu gimę žmonės labai skiriasi. Aš esu romantikė, nors tokia neatrodau.

- Kada paskutinį kartą buvote įsimylėjusi?

- Seniai. Labai seniai. Net nebepamenu, kada tai buvo.

- Ar pamenate, ką tuomet buvot įsimylėjusi?

- Savo vyrą.

- Jūs buvote ištekėjusi du kartus, bet jau daug metų esate vieniša.

- Su pirmuoju vyru išgyvenau trejus metus. Tai buvo mano pirmoji mokyklinė meilė. Taip susiklostė, kad santuoka nutrūko, tačiau santykiai liko normalūs. Susitikusi pasišneku ir su pirmuoju, ir su antruoju vyru. Man keista, kai žmonės išsiskyrę tampa priešais. Su antruoju vyru išsiskyrėme beveik po penkiolikos metų vedybinio gyvenimo. Nesusiklostė gyvenimas, pradėjo kliudyti skirtingos pažiūros į tuos pačius dalykus. Mano galva, vyrams moterys turi būti namų šeimininkės, kaip interjero dalis. Vyrui sunku susitaikyti, jei žmona eina aukštesnes pareigas. Kol nedirbau Valstybės kontrolėje, šeimoje santykiai buvo normalesni. Vėliau daug laiko atėmė darbas, mažiau jo likdavo namams. Išsiskyrėme ir jau vienuolika metų esu vieniša.

- Teko girdėti, kad, nepaisant pareigų, esate labai šeimyniška moteris. Pati siuvate, kepate, verdate. Ar vis dar tai darote?

- Siuvu aš labai retai, nes trūksta laiko. Siuvimas reikalauja ne tik laiko, bet ir kruopštumo. Retai, bet dar pasitaiko, kad per savaitgalį pasisiuvu naują aprėdą. Dar tarybiniais laikais gyvenau iš to, kad šeimininkaudavau vestuvėse. Buvo ir taip. Kažkada neblogai megzdavau ir nerdavau. Manau, netekusi darbo vis tiek pragyvenčiau. Galų gale eičiau pas kunigą už „gaspadinę“.

- Ar esate patenkinta savo buitimi.

- Gyvenu dviejų kambarių bute monolitiniame name. Vienam daug nereikia. Namuose būnu mažai. Anksti ryte išeinu ir geriausiu atveju septintą vakare grįžtu.

- Dirbate sunkų darbą, atsakingos pareigos, ne visada geranoriška aplinka, nuoskaudos, Kam Jūs pasiguodžiate, kas Jus supranta?

- Dažnai juokauju, kad mano šeimos nariai yra kompiuteris ir automobilis. Daugiau nieko ir neturiu. Niekas manęs nesupranta, niekam aš nesiguodžiu. Nesinori užkrauti savo rūpesčių. Neturiu ir tokių artimų draugų. Turiu vieną draugę, kuriai pakanka savų rūpesčių, todėl nesinori jos varginti. Kai būna labai bloga, išvažiuoju prie jūros, į mišką.

- Kalbėjote apie nesukurtą asmeninį gyvenimą. Ar niekada nekilo noras įsivaikinti vaiką ir tapti mama?

- Tai sudėtinga, nes tektų kardinaliai keisti gyvenimą. Vaikui reikia daug dėmesio ir šilumos. Pati išaugau tokioje šeimoje, kur tėvai buvo išsituokę, mane auklėjo kiemas. Norint išugdyti normalią asmenybę, su vaiku reikia nuo mažens daug bendrauti. Turiu daug pusbrolių, pusseserių, kurie turi vaikų. Su jais puikiai sutariame.