V.Straupas nebemoka žiūrėti televizoriaus

Šeštadienio interviu

V.Straupas nebemoka žiūrėti televizoriaus

„Balticum TV“ programų direktorius ir vienas įkūrėjų Vladas Straupas nesutinka vadinamas televizijos pilkuoju kardinolu ir šiuo titulu linkęs dalytis su kitais trimis televizijos direktoriais. Nepaisant to, tiek penkiolikos metų jubiliejų švenčiančios kabelinės televizijos abonentams, tiek kelintus metus skaičiuojančios regioninės televizijos žiūrovams V.Straupo globojama sritis, ko gero, yra labiausiai matoma. Programų direktoriaus žinioje - ne tik „Balticum TV“ programų strategija, naujų filmų, laidų paieškos, kontraktų dėl jų transliavimo teisių „pramušinėjimas“, bet ir bemaž keturiasdešimties žmonių komanda, kurianti regioninės televizijos laidas.

Daugelį jų pats prodiusuojantis V.Straupas teigia pastebįs, jog vis daugiau atsiranda žiūrovų, iš televizijos laukiančių ne problemų, o lengvai „virškinamos“ produkcijos. Tačiau „Balticum TV“ vadovas šios tendencijos nedramatizuoja ir teigia, jog komercinė televizija nėra kultūros ar švietimo įstaiga. Programų direktoriaus manymu, būtent lankstumas auditorijos poreikių atžvilgiu ir reitingų paisymas užaugino „Balticum TV“ televiziją.

- Ponas Vladai, ar jums pačiam niekada nekilo noras atsidurti kitoje ekrano pusėje - prieš kamerą?

- Ne. Man tai per sunkus darbas... Turbūt nesu tam sutvertas.

- O būti vadovu?

- Manau, jei per penkiolika metų 80 procentų mūsų darbuotojų liko tie patys, nepabėgo, turbūt nedirbame labai blogai. Specialios mokyklos nebaigiau, teko visko mokytis, skaityti knygas, tartis su kitais pažįstamais vadovais, aptarti kiekvieną situaciją, dabar daug konsultuojuosi su psichologais.

- Ar laikote save griežtu vadovu?

- Tam tikrais momentais esu nepakenčiamas. Tada, kai tenka ginčytis dėl darbo kokybės, drausmės, dėl etikos dalykų. Tada būnu nemaloniai nepakenčiamas. Nežinau, kaip tai toleruoja pavaldiniai, bet yra įmonės taisyklės, kurių reikia paisyti.

Daugelis mano vadovaujamų žmonių yra kūrybiški, meno pasaulio žmonės. Jie tikrai labai ambicingi, dažnai mano, kad yra vieninteliai ir nepakartojami. Kita vertus, tai yra natūralu. Bandome kažkaip išlaviruoti, susikalbėti. Pykstamės tada, kai jau visai nebesusišnekame. Bet aš nesu griežtų priemonių šalininkas.

- Koks jums atrodo idealus vadovas?

- Toks, kuris niekada nesikarščiuoja, kuris viską vertina objektyviai, ramiai, kuris neįžeidžia žmogaus, yra maksimaliai objektyvus, kai sugeba spręsdamas darbo konfliktus neįžeisti žmogaus asmeniškai. Manau, man vis dažniau tai pavyksta pasiekti.

- Turbūt būtų keista, jei pasakytumėte, jog kadaise svajojote tapti tuo, kuo esate dabar.

- Ne, gal kokioje šeštoje klasėje svajojau tapti kino mechaniku, nes maniau - kaip gerai yra visą dieną žiūrėti filmus, dar nemokamai ir dar už tai algą gauti. Labai geras darbas. Kita svajonė buvo tapti žurnalistu, bet į žurnalistiką neįstojau - gavau dvejetą iš lietuvių kalbos žodžiu. Nors visą gyvenimą rašiau be klaidų, bet nemokėjau teorijos - tais teoriniais klausimais mane ir „sukirto“. Po to įstojau į renginių režisūros specialybę Klaipėdoje ir sėkmingai baigiau mokslus.

- Tačiau ta didžioji svajonė neliko be pėdsako. Teko girdėti, jog esate tikras kinomanas, sukaupęs unikalią filmų kolekciją, o namuose įsirengęs kone kino teatrą?

- Na, ne... Daug metų taupiau akustinę sistemą, rinkau kolonėlę po kolonėlės, gerai susitvarkiau garsą. Ir dabar žiūriu kiną taip, kaip reikia žiūrėti. „Teisingai“. Turiu kino kolekciją, bet joje tokie filmai, kurių mes mažai galime parodyti per televiziją. Viena, neįpirktume teisių tokiems filmams, antra - tai yra elitinis kinas. Dalį tokių filmų, jeigu gauname nusipirkti teises, mes parodome. Kinas, kurį aš žiūriu, absoliučiai ne masinis, kaip ir muzika - aš klausausi tik džiazo ir klasikinio roko. Kai manęs paklausia apie kokį nors šiuolaikinį atlikėją, būnu kaip iš medžio iškritęs. Šiaip stengiuosi pažiūrėti kuo daugiau filmų, net ir pačių neįdomiausių, nes anksčiau ar vėliau susiduriame su kontraktais, yra lengviau atrinkti tą kiną, kuris paklausus komerciniu požiūriu.

- O koks yra mėgstamiausias „televizijos boso“ kanalas?

- Mėgstamiausia - NTV kanalo versija, kurios Lietuvoje negalima platinti. Taip pat patinka rusiškas kanalas „Kultūra“, ten būna labai gerų kultūrinių laidų, kartais pasižiūriu vieną kitą Lietuvos televizijos laidą. Ir žinias. Apskritai man sunku žiūrėti televizorių, aš nesu paprastas žiūrovas. Žiūriu laidą, bet matau, kokia komanda, kiek kamerų dirba, kas kiek kainuoja, kaip planai parinkti, kaip sutvarkytas apšvietimas. Su manimi labai sunku žiūrėti televizorių. Turbūt atsipalaiduoti galiu tik klausydamasis muzikos ir žiūrėdamas gerą kiną. Toks jau yra mano gyvenimo būdas.

Jei ir laida banali, lėkšta, aš žinau, kad ji surinks auditoriją, žinau, kad ji turi tokia būti. Bet kaip žiūrovas aš tokių laidų visiškai nepriimu.

- Su televizija ir keliatės, ir gulatės. Kaip šeima pakenčia jūsų darboholizmą?

- Mano šeima labai kantri, gera. Mūsų santykiai paremti susitarimu ir bendradarbiavimu. Nėra jokių sąlygų demonstravimo ar pasakymų - čia tavo darbas, o čia mano. Reikia indus išplauti - kas turi laiko, tas išplauna, reikia valgyti paruošti - jokių problemų. Aš pats valgį gaminu, kai noriu nuo darbo problemų pabėgti.

- Gal esate gurmanas?

- Esu. Visiškas, žuvęs gurmanas. Mane mama sugadino - ji labai gerai valgyti gamindavo. Man bet ko neįkiši.

- Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?

- Mėgstamiausią mano patiekalą gamina Maskvoje, japonų restorane, tai tokie maži žuvies ir mėsos „šašlykiukai“. Lietuvoje tokių nėra. Man pačiam sekasi gaminti tik tris patiekalus - kotletus su bulvių koše, moku gerai iškepti karbonadą ir viščiuką. Šiuos patiekalus visi šeimoje valgo ir nesiskundžia, nors yra pakankamai išrankūs maistui.

- Kai tenka gyventi tokiu pašėlusiu tempu, turbūt ir atostogas stengiatės susiplanuoti maksimaliai produktyviai. Galbūt jas praleidžiate kaip nors ypatingai?

- Neypatingai. Aš paprasčiausiai bandau pabėgti iš Lietuvos, išjungti mobilųjį telefoną. Mes su šeima mėgstame keliauti. Patinka ramios, komfortiškos, kultūringos Vakarų Europos valstybės - Olandija, Belgija, Anglija. Labai mėgstu Londoną. Jeigu galėčiau, turėčiau verslą, gyvenčiau šiame mieste.

- Iki naujojo sezono liko geras mėnuo. Tradiciškai ruduo televizijoms tampa pačiu karštymečiu - didžiuoju atsinaujinimu. Gal jau dabar galėtumėte išduoti, kuo lepinsite kabelinės televizijos abonentus bei regioninio kanalo žiūrovus?

- Kabelinėje televizijoje planuojame „paleisti“ skaitmeninį paketą. Programos jau praktiškai surinktos, beveik sutartys visos pasirašytos. Tikriausiai dalis mūsų klientų, vertinančių kokybę, pasirinks šią paslaugą. O regioninėje televizijoje bus nemažai pirktinių produktų. Turėsime gerų laidų iš Rusijos, tokių su „detektyviniais“ nukrypimais, geros kokybės, gero biudžeto ir labai įdomių, bet kol nepasirašėme sutarčių, negaliu konkrečiau pasakoti. Dar vienam sezonui su TV3 turime kontraktą laidai „Kitoks gyvenimas“, taip pat šiai televizijai rengiamas naujos laidos projektas. Nuo rudens keisis ir tiesioginių laidų vedėjai. Stengsimės depolitizuoti televiziją. Mums gaila tokių vedėjų kaip V.Čepas ir A.Šulcas, bet mes prarandame dalį auditorijos dėl šių žmonių politinių pažiūrų. O šiuo metu mūsų žmonės labai politizuoti, susipriešinę. Pas mus net vyras su žmona prie stalo gali „susikapoti“ dėl kokio nors Seimo nario. Štai galiu pasigirti, kad mūsų žinios čia, Klaipėdoje, „permuša“ „Dviračio žynias“. Tai tikrai didelis mūsų pasiekimas, kad pavyko nukonkuruoti patrauklią, stiprią respublikinio kanalo laidą. Galime parodyti, kad čia ne kokie kaimiečiai gyvena, kaip dažnai apie mus sako vilniečiai. Mes su V.Grubliausku - Kongu esame tokie „piktybiniai“ Klaipėdos patriotai ir kartais Vilniui parodome špygą.