Žavėjimasis gamta atėjo iš jaunystės
Šeštadienio interviu apie tulpes prie Baikonuro, valdišką darbą uoste ir gyvenimo nuosėdas
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktorius infrastruktūrai Algirdas Kamarauskas niekada net negalvojo, kad dirbs uoste. J.Zauerveino gatvės vaikui žemkasių triukšmas buvo panašus į gyvulių, kurie kraunami į laivus, bliovimą.
Netrukus sukaks penkiolika metų, kai A.Kamarauskas susijęs su Klaipėdos uostu. Už sunkų, bet įdomų darbą, kuriam dažnai aukoja laisvalaikį ir atostogas, jis sakė esąs dėkingas likimui.
- Susidarė stereotipas, kad valdiškoje tarnyboje svarbiausia yra 8 valandą ateiti į darbą ir 17 valandą išeiti?
- Mano diena prasideda anksčiau ir baigiasi vėliau. Negalima Uosto direkcijoje dirbti valdiškai. Uosto veikla atsiliepia nemažai daliai žmonių. Turime stengtis. Uoste yra ne tik atsakomybė, bet ir labai daug interesų. Tarp jų rasti vienintelį teisingą kelią yra sunku.
- Ar liko nostalgijų „Vakarų laivų remonto įmonei“, kuriai vadovavote prieš ateidamas į Uosto direkciją?
- Treji metai, praleisti toje įmonėje, paliko savo pėdsaką. Buvo sunku, tačiau įdomu. Daug dalykų, kuriuos planavome, atlikome. Gaila, kad nevykęs buvo pirmasis privatizavimo etapas. Ne taip jį įsivaizdavome. Gerai, kad įmonę perėmę estai sėkmingai vykdo veiklą.
Ir dabar su Vakarų laivų gamyklos problemomis tenka susidurti. Suremontavome krantines. Nepavyksta atlikti dokų duobių valymo. Nepastatyta užteršto grunto aikštelė. Ir dabar nuo mano vadovaujamų tarnybų kažkuria prasme priklauso ir tos įmonės sėkmingas darbas.
- Kokie ypač sunkūs laikotarpiai įsiminė per tuos šešerius metus, kai rūpinatės uosto statybomis?
- Labai sunkiai statėme kruizinį terminalą. Ne visada ir „Klaipėdos laivų remonto“ bendrovės požiūris buvo teigiamas. Pagal pradinį projektą buvo numatytas tik kosmetinis krantinės remontas. Tačiau suprojektavome naują statinį. Dabar, kai atplaukia daug gražių kruizinių laivų, matome, kad priėmėme teisingus sprendimus.
- Visuomenėje labiau žinomas laikotarpis, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba jums iškėlė bylą ir turėjote lankytis teisme?
- Kiekvienam žmogui susidūrimas su teisėsauga psichologiškai yra sunkus. Daug ir įvairiai apie teismus kalbame. Tačiau mano atveju bylos nagrinėjimas vyko korektiškai. Gali žmonės pagalvoti: nenuteisė, todėl taip kalba. Tačiau detaliai išstudijavau bylą, jaučiausi teisus, ir tai teismas patvirtino. Kaltinimai ir baudžiamosios bylos iškėlimas nėra malonus reikalas. Dėl to nuosėdų liko.
- Kaip bėgate nuo gyvenimo įtampos?
- Tokiame darbe, kaip mano, reikia nuolat nukrauti darbines mintis. Nuo vaikystės buvau žvejys ir dabar to pomėgio nepamirštu. Pradėjau ir medžioti.
- Kokią didžiausią žuvį pagavote?
- Esu daug žuvų pagavęs, bet labai didelėmis negalėčiau pasigirti. Yra pavykę pagauti karpių ar sterkų maždaug po keturis kilogramus. Nekalbu apie jūrines žuvis. 1989 metais su moksline ekspedicija laivu plaukiau į jūrą. Meškere su blizge pagavau ir gerokai didesnius - tuną ir ryklį. Bet tie rekordai nesiskaito, nes tai visai kita žvejyba nei Lietuvoje.
- Kur Lietuvoje žvejojate?
- Minijoje, Nemune, Kuršių mariose, tvenkiniuose. Bandžiau ir Norvegijoje lašišas gaudyti. Per tris dienas nieko nepagavome. Po savaitės tie patys žmonės toje pat vietoje pagavo. Tai ir yra žvejybos patrauklumas, kai nežinai, kada ir kaip pasiseks. Su kolegomis per sezoną 2-3 kartus plaukiame į jūrą gaudyti menkių. Dažniausiai mėgstu žvejoti vienas, nes taip geriausiai atsiriboju nuo darbo.
- Ar galite sau leisti važiuoti pailsėti į bet kurią užsienio šalį?
- Kai dirbau „Vakarų laivų remonto“ įmonėje, įpratau imti atostogų po savaitę žiemą, kad nuvykčiau paslidinėti į kalnus.
Nesu buvęs atostogauti šiltuose kraštuose. Gal šalia nėra žmonių, kurie tai skatintų. Man vasarą užtenka prie ežero nuvažiuoti.
Ir šiandien dar turiu nepanaudotų atostogų. Neseniai su draugais važiavome į kalnus. Tai buvo atostogos už 2003 metus.
Reikėtų keisti požiūrį. Per savaitę gyvenimas neapsiverčia aukštyn kojom. Nejaunėjame.
- Jūsų amžius dar tikrai ne kritinis.
- Galiu pabelsti į stalą ir pasakyti, kad niekada nesiskundžiau sveikata. Sportuoju. Mėgstu treniruoklius. Krepšinį žaidžiau įvairiose Klaipėdos veteranų komandose. Prieš porą metų pirmą kartą patyriau krepšinio traumą – po susidūrimo lūžo raktikaulis.
- Jūs - klaipėdietis?
- Tokiu save laikau, nors gimiau Kazachstane. Mano tėvai buvo politiniai kaliniai ir paleisti iš lagerio 10 metų negalėjo grįžti į Lietuvą. 1965 metais, kai man buvo penkeri, jie apsistojo Klaipėdoje.
- Kokie prisiminimai liko iš vaikystės tremtyje?
- Prisimenu, kaip su tėvu į stepę eidavome rinkti tulpių. Gyvenome maždaug už 100 kilometrų nuo Baikonuro kosmodromo. Įstrigo vaizdas, kai kaimynai žiūri į dangų, kur matyti kylanti raketa. Mažas mylėjau gėles. Mama pasakojo, kad, kai grįžome į Lietuvą, puoliau į gėlyną. Ten, kur mes gyvenome, gėlių buvo tik pavasarį ir tik tulpės.
- Ką dabar reiškia gėlės?
- Turiu namie kambarinių gėlių. Jos suteikia jaukumo. Kai susitvarkysiu sodybą, šalia namo bus vietos ir gėlynams.
- Jūs prižiūrite gėles ar žmona?
- Gyvenu vienas. Be abejo, gėlės labiau moterų užsiėmimas. Jei atsiras šeimininkė, tą su malonumu perduosiu jai.
- Gyvenate užmiestyje?
- Aukštkalnių kaime, o populiariau tariant - Žaliajame slėnyje. Prieš 5 metus įsigijau pradėtą statinį ir antrus metus ten gyvenu. Dar nesu iki galo susitvarkęs. Trūksta laiko.
Prieš tai gyvenau daugiabučiame name Nidos gatvėje. Gyvenimas užmiestyje skiriasi kaip diena nuo nakties. Kaimo keliais malonu dviračiu pasivažinėti po Sendvario apylinkes, į Eketės ežerą pasimaudyti.
- Netrūksta dideliame name šeimininkės?
- Asmeniniam gyvenimui pernelyg daug dėmesio ir neskirdavau. Vyresnioji dukra Audra studijuoja Krikščioniškame koledže, jaunesnioji Eglė mokosi XI klasėje. Su dukromis bendraujame, susitinkame po kelis kartus per savaitę. Noriu, kad dukros gautų išsimokslinimą, padedu. Su buvusia žmona negyvenu nuo 1995 metų. Nebendraujame, tačiau pykčių nėra.
Turiu gyvenimo draugę Valdonę jau daugiau kaip dvejus metus. Tai yra žmogus, kuris gali ir padėti, su kuriuo galima pasitarti. Kol kas gyvename atskirai.
- Ar skyrybos taip pat yra viena iš gyvenimo nuosėdų?
- Laikas yra geriausias gydytojas. Aš užaugau aplinkoje, kur šeima buvo vertybė. Mes tėvas, mama ir aš – buvome labai stipri šeima. Tėvas prieš lagerius iš pirmosios santuokos turėjo du vaikus. Brolis jau yra miręs, o su seserimi iš tėvo pirmosios santuokos bendraujame.
Labai daug laiko praleidau su tėvu, kartu žvejodavome, darydavome įvairius rankdarbius iš gintaro, medžio. Jis mane išmokė staliaus darbų. Tėvo netektis prie dvejus su puse metų man buvo stiprus dvasinis smūgis.
- Kaip Jūs, elektronikos specialistas, atsidūrėte uoste?
- Užaugau šalia uosto – Zauerveino gatvėje. Jaunystėje iš uosto girdėjau žemkasių garsus. Galvojau, kad gyvulius krauna į laivus ir jie bliauna. Dabar kartais pačiam tenka aiškinti su miestiečiais dėl to, kad, gilinant uostą, keliamas triukšmas.
Aukso medaliu baigiau Klaipėdos 12-ąją vidurinę mokyklą. Apie mokyklą ir mokytojus išliko labai gera nuomonė. Lankiau elektronikos būrelį, todėl daug negalvodamas pasirinkau elektroniko specialybę.
Baigęs Kauno politechnikos institutą, metus dirbau Kauno radijo gamykloje. Kai vedžiau, nusprendžiau grįžti į Klaipėdą. Ieškoti darbo nuėjau į įdarbinimo biurą. Pradžioje teigė, kad neturi ko pasiūlyti. Pasikapstę popieriuose surado vieną vietą elektrožūklės laboratorijoje. Tokiu būdu atsirado sąsajos su jūra.
1991 metais vėlgi per įdarbinimo biurą gavau vietą tuometiniame Prekybos uoste naujai diegiamoje laivų eismo valdymo sistemos tarnyboje. Esu dėkingas tuometiniam uosto kapitonui Nikolajui Severinčikui, kuris mane priėmė į darbą.
- Ar nuostata, kad kas 7-10 metų reikia keisti darbą, jums priimtina?
- Jei darbe išsisemi, jį reikia keisti. Uoste vyksta nuolatiniai pokyčiai. Gali save realizuoti. Pažymėjus vienas pabaigtuves, tuo pat metu jau statomi keli nauji objektai. Kartais, kai tenka svečius po uostą lydėti, išgirstu vertinimų, kad uostas gerai sutvarkytas, labai daug naujų krantinių. Tai šildo. Žinai, kad tame yra ir tavo darbo dalis.
Naujausi komentarai