Mokslininkai perspėja: siekiant išsaugoti Lietuvos pajūrio pakrantes, gali tekti statyti pylimus ir betonuoti paplūdimius.
Vakar mokslininkų grupė pristatė studiją, kurioje nagrinėtas vandens poveikis Lietuvos pakrantei. Pasak studijos autorių, per artimiausius kelis dešimtmečius gali tekti keisti strategiją ir vietoje dabar taikomų "minkštųjų priemonių", t. y. stebėsenos ir prisitaikymo prie gamtos reiškinių, gali tekti imtis ir "kietųjų": statyti pylimus, bangolaužius, o kai kuriose vietose krantus netgi betonuoti.
"Tie, kurie gyvens iki 2050-ųjų, išvys arba pylimus, kurie turėtų būti pradėti statyti kaip XVIII a. Olandijoje ir iškilę iki 12 m aukščio, arba betonuotas pakrantes", – sakė studijos vadovas Algimantas Grigelis. Jo teigimu, šie sprendimai dar nėra siūlomi, bet tam reikia ruoštis.
Per beveik pusę amžiaus Lietuvos pajūris nukentėjo nuo penkių uraganų: pats didžiausias, bevardis uraganas pajūrį nusiaubė 1967-aisiais. Šalies pakrantė taip pat smarkiai nukentėjo 1999 m. nuo uragano Anatolijaus, 2004-aisiais – nuo Ervino, 2007 m. – nuo Kirilo ir šį sausį – nuo Felikso.
Mokslininkai taip pat konstatuoja, kad nors pačių uraganų nedaugėja, ilgėja jų trukmė: anksčiau jie trukdavo 4–5 valandas, šiuo metu – ir kelias paras.
Vienas studijos autorių Petras Zemlys atkreipė dėmesį, kad mūsų pakrantėje Baltijos jūros banguotumas yra pats didžiausias, o norint išsaugoti, pavyzdžiui, Palangos paplūdimius, dėl natūraliai vykstančios erozijos būtina juos nuolat pildyti smėliu. Vis dėlto šios priemonės, anot jo, efektyvios tik trumpai.
Naujausi komentarai