KAUNAS – POETŲ MIESTAS?!

Laikinosios sostinės kaip miesto, kuriam būdinga poetinė savastis, tradicijos ėmė klostytis tarpukario pradžioje, kai Lietuvos literatūroje tebebuvo gyvos vėlyvojo romantizmo tendencijos.

Pirmiausia, Kaunas ir poezija yra neatskiriamai susiję nuo Jono Mačiulio-Maironio laikų, kuriais žymusis kunigas, literatūros kūrėjas save vadino skambiu "poetos" vardu. Kiek vėliau, XX a. trečiojo dešimtmečio antrojoje pusėje Kaune susiformavo visa neoromantikų plejada: nuo Salomėjos Nėries iki Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio ir kitų savitų to laikmečio poetų. Vėlesnis šių autorių likimas buvo įvairus: vieni dramatiškai ir tiesiogiai patyrė Antrojo pasaulinio karo baisybes, o kiti pasitraukė į Vakarus, kur jų laukė ilgas ir sunkus, nostalgiškas ir kankinantis laisvos Lietuvos ilgesys.

Dar viena tarpukario Kauno poetų grupė – tai trečiafrontininkai ir kiti kairiųjų politinių pažiūrų poetai, atvirai save sieję su pokyčiais kaimyninėje Rusijoje. Dalis šių autorių patyrė prezidento Antano Smetonos laikų represijas, dėl savo įsitikinimų buvo persekiojami ir kalinami. Vieną ryškiausių pėdsakų Kauno kaip miesto tapatybėje paliko keturvėjininkai, kurių priešakyje buvo Kazys Binkis. Šis judėjimas buvo avangardinis ir siekęs urbanizuoti ir lietuvių kultūrą, literatūrą, ir pačią tuometinę sostinę.

Dabartinės Lietuvos leidybiniame lauke poeziją leidžia tik kelios leidyklos: Vilniuje dominuojanti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir kelios nedidelės, bet reikšmingą vaidmenį atliekančios, Kauno leidyklos. Visgi šiuose dviejuose miestuose telkiasi didžioji dalis poetų, mažesniems miestams palikdama po kelis ryškesnius autorius.

Tokia atmintis leidžia tikėti, kad Kaune iki šiol dalis tikrovės įvykių, reiškinių ir tekstų gimsta dėl grožio, o ne dėl vadybinių ar gamybinių planų bei tikslų.

Jei iš Kauno atimtume poeziją, jis netektų to, ką rusų struktūralistas Romanas Jakobsonas XX a. pradžioje vadino "poetine kalbos ir pasaulio funkcija", kuri yra žmogaus, literatūros autoriaus ir jo skaitytojų gebėjimas kalbą vartoti ne vien tiesioginės komunikacijos ar utilitariniais tikslais, bet ir nesuinteresuotai – tiesiog įsitikinus, kad be savitikslio kalbėjimo, kai poezija pateisina tik pati save, pasaulis ir gyvenimas neišvengiamai prarastų dalį spalvų, atspalvių ir subtilių niuansų.

Kaunas, būdamas miestu, kuriame savitai suprantamas grožis, turi tokią poeziją, kuri iki šiol šiuolaikiniam žmogui primena tai, kuo alsavo mūsų protėviai prieš šimtmetį – estetinę kalbos funkciją. Būtent tokia atmintis leidžia tikėti, kad Kaune iki šiol dalis tikrovės įvykių, reiškinių ir tekstų gimsta dėl grožio, o ne dėl vadybinių ar gamybinių planų bei tikslų.

Prancūzų mąstytojas Roland'as Barthes'as prieš pusšimtį metų parašė savo žymiąją esė "Nulinis rašymo laipsnis". Joje filosofas išdėstė tos kūrybinės būsenos, kuri vadinama "nuliniu laipsniu", pagrindus ir sąlygas. Norint, kad pasaulyje, valstybėje ir mieste rastųsi naujas meno kūrinys (Kauno atveju, gera poezija), reikia tam tikro nuolatinio netikrumo, abejonės ir įtampos – visas šias ypatybes laikinoji sostinė turėjo istoriškai, jos būdingos ir dabartiniam Kauno literatūros laukui. Pasak R.Barthes'o, poetinis kūrinys gimsta tada, kai pasiekiama laisvės kaip sąmoningo savęs apribojimo būsena ir kūrėjo tikslas savo subjektyvią, asmeninę tiesą paversti objektyvia, ką nors sakančia ir kitiems žmonėms. Neabejotina, kad Kaunas ir jo poetai beveik visada išsaugodavo vidinę laisvę ir norą bendrauti, mažinti atstumus tarp žmonių, požiūrių. Pagaliau, Kauno kaip poetų miesto identitetą itin sustiprina tai, kad čia esama ištiso literatūrinio ir poetinio realybės sluoksnio: V.Putvinskio gatvės istorija ir dabartis, Vytauto Didžiojo universitetas, Maironio lietuvių literatūros muziejus sukuria tai, ką galime vadinti miesto poetiniu ir literatūriniu gyvenimu.

Kalbant apie Kauno ir poetinės kūrybos sąsajas, neįmanoma apsieiti, neminint kelių ryškesnių dabartinių autorių: Tomo Vyšniausko, Viktoro Rudžiansko, Erikos Drungytės, Donaldo Kajoko ir Kęstučio Navako. T.Vyšniauskas savo debiutine knyga "Įelektrinto piemens" primena, kad Kaunas ir mūsų lietuviškoji tikrovė neišaugo dykumoje – gyvybę semia iš senosios Europos kultūrinių tradicijų nuo Antikos iki modernizmo ir postmodernizmo. Filosofas Leonidas Donskis paskutinėje savo knygoje "Didžioji Europa: esė apie Europos sielą" kūrybines mūsų žemyno galias ir vadino "Europos siela". Šiuolaikiniai autoriai, ypač T.Vyšniauskas, leidžia teigti, kad Kaunas dėl savo poetinės kūrybos yra Europos kultūros, jos sielos dalis, kuriai būdingas eiliuoto žodžio proporcijų ir estetinio saiko jausmas, primenantis Senovės Graikijos architektūrą.

D.Kajokas Kaune yra įsirėžęs kaip autorius, balansuojantis, kaip pats pasakytų, tarp priklausymo menininkų ir brahmanų kastoms, kurių realumu ir pagrįstumu yra įsitikinęs. Ir D.Kajokas, ir V.Rudžianskas (pastarasis itin stipriai – naujausioje poezijos knygoje "Juodoji dėžutė") priskirtini sakraliems poetams, kuriuos galima vadinti mediumais tarp šiapus ir anapus, tarp regimybės ir idėjos. Minėti du poetai yra autochtonai tuo požiūriu, kad jau nesemia kūrybinės gyvybės iš gimtosios žemės šaltinių. Šie kūrėjai Kauną ir jo poeziją savotiškai atkerta nuo valstietiškos Lietuvos tradicijų, taip įtvirtindami seną keturvėjininkų siekį – šiuolaikiškai ir daug giliau, nei K.Binkis ir jo kolegos, suprasti erdvę, Kauną kaip miestą.

E.Drungytė nesenoje savo eilėraščių knygoje "Patria", priešingai nei anksčiau aptarti autoriai, Kauną ir Lietuvą supranta kaip tautinį mitą, kurį ir siekia konstruoti bei palaikyti poetiniu žodžiu. Ši kūrėja primena dar vieną Kauno poetinės tapatybės dalį – patriotizmą, kuris neatsiejamas ir nuo tokių savojo laiko grandų, kaip Robertas Keturakis.

Dabarties Kaunas labai daug prarastų, jei čia nebūtų poeto Kęstučio Navako, kuris yra ir tarpukario literatūrinės bohemos gyvoji legenda, ir Poezijos Meistras, kurio eilėraščiams būdinga tai, ką prieš beveik šimtmetį ignoravo Lietuvos poetai romantikai bei neoromantikai – baimę keliantį meninio vaizdo didingumą, kurio šaknys glūdi XIX a. britų ir vokiečių poezijoje.

Poezija kvėpuojantis Kaunas yra gyvybingas miestas savuoju ritmo ir viešųjų reikšmių bei prasmių rimo jutimu. Šiame mieste įvairiais praeities laikais ir šiandien leidžiama poezija primena skaitytojams ir netiesiogiai netgi tiems, kurie neskaito poezijos: mūsų Laikinoji sostinė, būdama pasaulio dalimi, ir dėl savosios poezijos yra kosmoso dalis – kiekviena išleista gera poezijos knyga patvirtina tai, ką savo paskaitose Kauno technologijos universiteto profesorius Nerijus Čepulis yra pavadinęs "kosminiu ritmu", kuriam būdingas įvykių, tekstų ir žmonių atsiradimas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.