Tokią gražią vasaros dieną kažkaip nesinori rašyti apie politinius ar komunalinius miesto reikalus, tad pakalbėkime apie tai, kas daugeliui kauniečių yra kur kas svarbiau nei gatvių duobės ar savivaldybės dienotvarkė: apie meilę. Netikėta tema, tačiau ją suprastų ne tik Homeras ar Petrarca, bet ir Gintaras Patackas, kurio čia necituosiu.

Pacituosiu vieną šaunios kaunietės įrašą feisbuke: "Vyras, kuris bus mano, nebijos manęs šnypščiančios ir burbuliuojančios ant pusės pasaulio. Jis įkiš man į marmūzę didelį gabalą šokolado, o kol tylėdama žiaumosiu, padarys kavos. Atneš, padės prieš nosį ir pasakys, kad tokią pasišiaušusią bjaurybę myli. Tada ramiai įsikuisiu į jo glėbį, protarpiais dar vis burbtelėdama ant pasaulio, ir siurbčiosiu kavą. Bus jauku." Jaunatviškai bravūriška, bet taiklu.

Ir kas gi kuria tą meilės jaukumą, ir apskritai "kas per vėlns ta meila yr"? Kadaise vienas gudrus prancūzas mestelėjo sparnuotą frazę: meilė tęsiasi trejus metus. Sėdėjome su tuo prancūzu viešbučio bare ir tada nieko jam nesakiau, nes turėjome įdomesnių užsiėmimų. O dabar pasakyčiau. Jei pajunti, kad tavo meilė tęsis trejus metus, išsyk tokiam žmogui padaryk "atia", nes fastfūdinė meilė nieko neduoda, o atima labai daug.

Manau, kad mylint svarbiau ne aistra, kuri labai greitai gali palikti tik tuščias jausmų žvakides, bet PAGARBA vienas kitam, o tai savaime reiškia pasitikėjimą ir rūpestį. Pagarba yra sudėtingas mechanizmas, nes tenka gerbti ir tai, ko mumyse nėra, kas kitame žmoguje mums gal ir ne itin patinka, tačiau be jos meilė truks trejus metus ir Federicas Beigbeder tame bare bus buvęs teisus.

Pagarba visai nereiškia, kad žmonės turi sėdėti kaip du Egipto sfinksai ir vis klausinėti, ar kitam kojos nešąla. Turėjau kaimynus Žaliakalnyje, kurie ėsdavosi ir plūsdavosi beveik kas vakarą, tačiau, nežiūrint į visą raiškos ekspresiją, aiškiai matėsi, kad labai vienas kitą myli ir labai gerbia. Esama ir priešingų pavyzdžių. Štai, gyvena iš pažiūros respektabili šeima, buitį susitvarkę, į maljorkas važinėja, bet plika akimi matyti, kad yra vienas kitam giliai dzin. Tokie tie paradoksai.

Tai banalios tiesos, tačiau būtent per banalybę įmanoma išeiti į gilesnes, jei tik kam toliau eiti norisi. Taigi, mieli kauniečiai, niekad iki galo nesuprasime, "kas per vėlns ta meila yr", tačiau mylėkime ir būkime mylimi.