Besibaigiantys 2023-ieji buvo taikos metai.

Taip. Perskaitėte teisingai.

Didelė dalis žmonių mano, kad taika yra kažkas panašaus į animacinio filmo apie žaliąjį žmogėdrą Šreką pabaigą. Blogis nugalėtas, dėl savo kompleksų ar blogio intrigų susikivirčiję herojai pripažįsta klydę ir brandžiai susitaiko. Galiausiai visi linksmai šoka bei dainuoja, skambant kadaise populiariam kokio nors homoseksualo iš Puerto Riko atliekamam popmuzikos hitui.

Iš tikrųjų taika konflikto metu dažniausiai yra pasiekiama tada, kai viena pusė pralaimi, yra visiškai sunaikinama, arba dėl visokių muskų lobizmo sutinka nusižeminti ir pasiduoti.

Antai šiais metais Azerbaidžanas atnaujino prieš armėnus 2020 m. pradėtą specialiąją operaciją ir labai greitai pastatė Kalnų Karabacho separatistus bei didžiąją Armėniją į nepatogią padėtį, o Rusija nepadarė nieko, kad padėtų vienai savo ištikimiausių vasalių, mat yra užsiėmusi „taikdaryste“ Ukrainoje.

Dabar Kalnų Karabache plevėsuoja Azerbaidžano vėliava, o armėnų šiame regione nebėra likę nė kvapo, nes, ačiū Dievui, jiems buvo leista išvykti. Armėnija dabar yra išduota, tačiau daugiau nei tris dešimtmečius regioną bei pasaulį jaudinęs konfliktas yra likviduotas ir, matyt, nebeatsinaujins ateinančiais dešimtmečiais.

Norėjote taikos? Štai jums – taika. Mėgaukitės.

Antrasis pasaulinis karas taip nebūtų sėkmingai pasibaigęs, jeigu Vokietija, Italija ir Japonija nebūtų pralaimėjusios, o Šaltasis karas – jeigu nebūtų sugriuvusi SSRS.

Pasiklausius visokių muskų ir panašių žinomų veikėjų, galima pagalvoti, kad Ukrainos „specialioji operacija“ yra kažkas panašaus į vaikų ginčą kieme. Ukraina su Rusija „susipiko“ (kalbant vieno pažįstamo šeimamaršisto žodžiais), bet, tarpininkaujant muskams, popiežiams, orbanams, erdoganams, trumpams ir kitiems, susitaikys ir pamirš nuoskaudas. Tada bus taika.

Iš tikrųjų apie tokią taiką kalbantys žmonės kone atvirai reikalauja, kad Ukraina pasiduotų Rusijai, nusižemintų, atiduotų visas prarastas teritorijas, atsisakytų „pretenzijų“ dėl NATO, ES ir dar sumokėtų „moralinę“ kompensaciją.

Taip. Kai vyriausias muskas Elonas kalba, kad Volodymyras Zelenskis ir Vladimiras Putinas „turėtų susitikti“, jis kalba būtent apie tai, net jeigu pats to nesupranta.

Šis sandoris gal ir nebūtų visiškai blogas, jeigu tikrai atneštų taiką, tačiau yra vienas labai subtilus niuansas, kurį muskai nutyli arba kurio jie nežino.

V. Putinas nenori taikos, o kiekvieną muskišką taikos iniciatyvą jis priima kaip silpnumo ženklą.

Prieš Ukrainą buvo Gruzija, o prieš Gruziją – Čečėnija. Taip pat buvo daugybė teroro aktų ir „mįslingų“ pasikėsinimų ir žmogžudysčių, kurių pėdsakai veda Kremliaus link. Netgi JAV invazija į Iraką, kurią V. Putinas veidmainiškai pasmerkė su tuomečiu Prancūzijos prezidentu, iš esmės buvo jam naudinga, mat pakėlė naftos kainas ir Rusijos elito pragyvenimo lygį.

Vakarai jau seniai turėjo suprasti, kad kuo daugiau jie nuolaidžiaus Kremliui, tuo labiau V. Putino apetitas augs, tačiau jie paaukojo visus Rusijos užpultus kraštus ir visus nužudytus žmones dėl taikos (dujų, naftos ir prekybos galimybių).

Rusijai pradėjus 2022 m. „specialiąją operaciją“, taip pat netrūko įvairių sofistų, aiškinančių, kad Rusiją ir V. Putiną būtina suprasti. Šie saldžiabalsiai užmiršta arba nutyli, kad vien dėl Ukrainos su Kremliaus šeimininku buvo susitarta net du kartus. Tai – vadinamieji Minsko ir Normandijos ketverto susitarimai.

Vaizdžiai kalbant, 2022 m. vasario 24 d. V. Putinas atsibudo kankinamas maudimo pilve, nulėkė į tualetą. Atlikęs reikalą, jis puikiai pasijuto, tačiau netrukus suprato, kad nėra kuo nusišluostyti pasturgalio. Vis dėlto netrukus V. Putinas pastebėjo tupykloje padėtą kažkokį lagaminą. Jis jį atidarė ir ten rado Minsko bei Normandijos ketverto susitarimų originalus. Jis paėmė šiuos dokumentus ir, nusišluostęs jais savo sėdimąją, nuleido popierius į klozetą. Tik dabar kanalizacija nuo šių susitarimų užsikimšusi jau beveik dvejus metus, o ir gerą santechniką kažkodėl šiais laikais sunku rasti.

Lietuvoje taip pat netrūksta kriuksinčiųjų, kad neva dėl karo Ukrainoje yra kaltas NATO artėjimas prie Rusijos sienų. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad jeigu Baltijos valstybės ir Lenkija nebūtų pasiprašiusios į NATO glėbį, Lietuva, Latvija ir Estija jau seniai turėtų savo Donbasą, Abchaziją ir Osetiją, mat teritorijų į šiuos statusus netrūksta.

Estijoje yra Narva, Latvijoje – Daugpilis, o Lietuvoje – Vilniaus kraštas ir Klaipėda. Taip pat pas mus netrūksta ir įvairių „politologų“, manančių, kad jų netaisyklingas kirčiavimas yra net ne tarmė, o atskira kalba, netrūksta ir Sovietų Sąjungai nostalgiją jaučiančių žmonių, tad potencialo „taikdarystei“ tikrai yra.

Jeigu Izraelis visiškai sunaikintų „Hamas“ ir sugriautų bei aneksuotų Gazos ruožą, į šį regioną taip pat ateitų taika. Netikite? Problema tėra tai, kad taikos, kaip ir žydų bei ukrainiečių pergalės ar Palestinos valstybės sukūrimo, beveik niekas nenori, mat tai iš esmės pakeistų politinį klimatą regionuose, be to, dar ir išaugintų Jungtinių Valstijų įtakos sferą.

Pabaigos akcentas. „Taika... Šio žodžio negaliu pakęsti...“ – pratarė vienas nuvalkiotos pjesės personažas.

Taip. Jį vėliau nužudė, tačiau šiuose žodžiuose yra tiesos.