Praėjęs savaitgalis buvo audringas ir neramus, nors penktadienio–šeštadienio naktis prasidėjo ir vystėsi taip, kaip ir kitos vasaros saulėgrįžą žyminčios naktys. Lietuvos runkelių lysvių gyventojai gėrė alų ir ėdė šašlykus, retkarčiais prisimindami ir apraudodami anapilin iškeliavusį budulių ir čikenfaktorių dievaitį V. Šustauską, kuris buvo paskelbęs I. Šimonytės ir A. Bilotaitės apkaltas dar tada, kai šios net negalvojo apie politikių karjerą (maždaug 1997–2000).

Vaikai žvygavo, jaunimas, aidint Selo, I. Valinskienės, G. Paškevičiaus ir F. Kirkorovo dainoms, ieškojo paparčio žiedo, vyresnės poniutės, apsivilkusios stilizuotus baudžiauninkų kostiumėlius ir apžergusios suvenyrų krautuvėje pirktas briedės galvas, meldėsi deivei Žemynai ir ragino motulę žemynėlę prisikelti.

Visoms šioms atrakcijoms pasibaigus, didžioji dalis runkelių lysvės gyventojų sugulė popiečio miego, o atsibudę išgirdo pritrenkiančią žinią – jų dvasinė tėvynė, tradicinių „vertibių“ globėja Rusija atsidūrė ties pilietinio karo ir revoliucijos riba.

Kompiuteriai, telefonai, televizija ir radijas plyšojo, kad buvusio kalinio vadovaujama „Wagner“ bendrovė paskelbė karą pačiam V. Putinui ir netgi užėmė Rostovą prie Dono bei Voronežą ir jau grasina Maskvai.

Savo nuomonę iškart pareiškė Jungtinių Valstijų prezidentas, Ukrainos ir Europos Sąjungos valstybių lyderiai, taip pat ir I. Šimonytė, G. Nausėda ir pats A. Kubilius, o įvairiausi čionykščiai ir užsienio karybos bei politikos ekspertai bene kas valandą pateikė vis naujas interpretacijas.

Kai kurie genijai jau laidojo ne tik V. Putiną, bet ir pačią Rusiją. Latvija uždarė sieną su didžiąja kaimyne. Paskelbta apie iš Maskvos kylančius Rusijos elito atstovų lėktuvus ir Turkijoje regėtą Baltarusijos vyr. kolūkiečio skraidyklę, o jo paties vardu liepta kitiems kolūkiečiams iš anksto pasirūpinti maistu.

Šventinė nuotaika išgaravo. Buduliai ir čikenfaktoriai paniuro. Apsiniaukė ir paparčio žiedo ieškoję jaunimo atstovai, kurie visada mėgdžioja savo tėvų, senelių, dėdžių ir tetų elgesį bei manieras tam, kad atrodytų vyresni ir protingesni. Pritilo ir motulę žemynėlę garbinančios poniutės sengalvėlės stilizuotais baudžiauninkų kostiumėliais. Tik žvygaujantys mažyliai vis dar kartojo, kad „Tomas yra Vada“, nesuprasdami, kodėl visi suaugusieji, dar prieš porą valandų buvę tokie šaunūs ir linksmi, staiga tapo pikti, it išgirdę žinią apie konservatorių laimėtus Seimo rinkimus.

Ištisas 24 val. Lietuvos runkelių lysvės skendėjo tyloje, apimtos liūdesio ir nerimo dėl gresiančios Rusijos griūties ir priartėjusios Jungtinių Valstijų iliuminatų pergalės. Tačiau jau kitos dienos, sekmadienio, rytą ją pasiekė nauja išganytojiška naujiena: A. Lukašenka, didysis „viską pas save sutvarkęs ir visas duobytes užlopęs“ kolūkietis, kaip visada, pasikalbėjo ir susitarė su V. Putinu, o neramumai Rusijoje baigėsi.

Buvęs kalinys, „Wagner“ įmonės savininkas su savo samdiniais sutinka trauktis iš užimtų miestelių ir važiuoti gyventi į Baltarusiją. Visą parą baimės ir įtampos apimti runkelių lysvių gyventojai pagaliau gavo progą atsikvėpti. Rusijoje – taika, stabilumas ir ramybė, o sorošiniai liberastai, Ukrainos banderovcai-fašistai ir koncervatnikai – apsikvailinę ir pastatyti į vietą. Dabar bus galima toliau gerti, ėsti ir garbinti žemelę motinėlę, laukiant pirmalaikių rinkimų, kurie turėtų atnešti Lietuvai savus lukašenkas ir putinus.

Prisipažinsiu, aš daug tikėjausi iš šio „Wagner“ birželio sukilimo. Nuoširdžiai norėjau, kad Rusijos žmonės pajustų, tai, ką jautė Moldovos gyventojai, čečėnai, gruzinai, ukrainiečiai bei daugybė kitų tautų, kurias nuo Ivano Rūsčiojo laikų bando užkariauti ir asimiliuoti Kremliaus šeimininkai.

Norėjau, kad čionykščiai politiniai marginalai bei jų rinkėjai pagaliau pajustų liūdesį, skausmą ir širdgėlą, t. y., kad jie pagaliau pasijustų svetimi ir niekam nereikalingi. Tačiau mano norams nebuvo lemta išsipildyti.

Nors išgirdęs žinią šeštadienio rytą jaučiausi pakylėtas, kažkoks balselis man vis kuždėjo, kad kažkas čia ne taip. Viskas skamba pernelyg gerai, kad būtų tiesa, o ir „Gulbių ežero“ niekas netransliuoja. Nejaugi žmonės prarado įgimtą sveiko sadizmo poreikį? Nejaugi niekas nebeturi humoro jausmo? Ne. Pasaulyje yra pernelyg daug piliečių, kurie suinteresuoti, kad Rusija išliktų ir būtų tokia, kokia yra. Tai ne tik rusai, bet ir mūsų vietiniai buduliai, Vakarų pragmatikai (matijošaičiai), taip pat Afrikos, Lotynų Amerikos, Azijos valstybių lyderiai, įvairūs marksistuojantys „pridurkai“, popiežius.

Visi jie meldėsi dėl Rusijos ir jų maldos buvo išklausytos, o A. Lukašenkos ir V. Putino autoritetai savų bei svetimų baudžiauninkų akyse sutvirtinti. Aišku tik viena, visi tie „lodoriai“, kuriuos Lietuvos žiniasklaida pristato kaip politikos ir karybos ekspertus, tėra paprasčiausi kvailiai, o jų kalbos, kad neva „Wagner“ šefas pažemino V. Putiną, skamba juokingai.

Žinote, kai mergišius finansiškai numelžia ir pameta vyresnę poniutę, o ši pradeda sau bei kitiems kartoti, kad „čia ne jis mane „paėmė“, čia aš juo pasinaudojau, kaip žaisliuku“ arba kai po skyrybų jūsų buvusioji pradeda kelti į „Facebook“ savo nuotraukas su bikiniu iš Egipto paplūdimio, siųsdama žinią: „žiūrėk, ką praradai ir kaip aš smagiai leidžiu laiką.“ Tai štai. Mūsų tituluotų ir jaunąsias kartas lavinančių politikos ir karybos ekspertų bezdėjimai skamba panašiai.