Šiais metais sukako lygiai keturiasdešimt penkeri, kai pasirodė soulo žanro dainininko ir dainų autoriaus Marvino Gaye‘aus albumas "What‘s Going On" (1971 m.). Titulinėje šios plokštelės dainoje, lyrinis subjektas melancholiškai, bet tuo pat metu šiltai ir švelniai žvelgė į aplinkinį pasaulį ir klausė: "Kas vyksta?"

Tais pačiais metais šis klausimas sulaukė atsakymo – grupė "Sly and The Family Stone" išleido albumą įžūliu pavadinimu "There‘s a Riot Goin‘ On" ("Čia vyksta riaušės"). Abu kūriniai yra tarsi nešališkas žvilgsnis į XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos – aštuntojo pradžios įvykius JAV.

M.Gaye‘aus dainos lyrinis subjektas, žvelgdamas į to meto chaosą: nesibaigiančias riaušes, neišaiškintus politinius nužudymus, Vietnamo karą, kontroversiškai vertinamą Richardo Nixono prezidentavimą ir t. t., klausė: "Kas čia vyksta?" T. y., kokia viso to prasmė?

Šis klausimas dar svarbesnis ir aktualesnis tapo mūsų dienomis, kai keisti, sunkiai apčiuopiami ir nesuvokiami procesai verda jau trejus metus, pasireikšdami itin kruvinais bei kraupiais teroro išpuoliais, karais, perversmais ir populistinių jėgų, besidedančių kovojančiomis už taip menamas "tradicines vertybes", iškilimu.

Praėjusią savaitę, minint ne tik Prancūzijai, bet ir visam šiuolaikiniam Vakarų pasauliui itin svarbią datą – Liepos 14-ąją, įvykdytas dar vienas kruvinas išpuolis. Nicoje islamu prisidengęs maniakas sunkvežimiu sutraiškė per 80 žmonių. Dar po paros bandyta sukelti karinį perversmą Turkijoje.

Šie du iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai turi tam tikrą simbolinį ryšį. 1789 m. liepos 14 d. prancūzų maištininkai užėmė Bastilijos kalėjimą. Iš esmės šis objektas neturėjo jokios strateginės reikšmės, tačiau būtent jo užėmimas pradėjo ilgą ir kruviną Prancūziją bei likusią Europą kankinusį maratoną, po kurio susikūrė dabartinis mūsų pasaulis bei jo tvarka.

Demokratija, liberalumas, pilietinių teisių iškilimas pareikalavo daugybės kaltų ir nekaltų žmonių kančių, tačiau, kaip žmogus gimsta iš kraujo ir skausmo, taip iš daugybės mirčių gimė šiuolaikinė Europa. O iš viso to išaugę žmonės nebebuvo tik paprasti paklusnūs asmenys vergo ar baudžiauninko mentalitetu, bet tapo lygiaverčiais savo valstybės piliečiais, įgiję visapusiškas savirealizacijos galimybes.

Iš esmės Prancūzijos įvykiai buvo net ne revoliucija, ne vien galių atėmimas iš pabodusio monarcho, o pirmiausia – Europos žmonių proto, dvasios ir savimonės virsmas į aukštesnį politinį, kultūrinį ir socialinį lygmenį. Daug kas mėgsta pabrėžti, jog svarbiausias aspektas, leidęs šiam procesui pasireikšti – pasaulietinių ir religinių valdžių apribojimas, nustūmęs tikėjimą į privataus žmogaus gyvenimo sritį, tačiau reikia pabrėžti, kad Prancūzijos revoliucijos idealai geriausiai pritapo būtent krikščioniškuose kraštuose. Galbūt viso to priežastis slypi tame, jog krikščionybė, nepaisant vyraujančių stereotipų, yra lanksti religija, turinti nemenką aruodą bruožų, gebančių derėti su demokratija.

Kalbant apie islamiškus kraštus – situacija keblesnė. Štai į Turkiją, kurioje praėjusią savaitę buvo bandyta vykdyti perversmą, tos idėjos atėjo tik XX a. pradžioje, kai Mustafa Kemalis Atatiurkas (1881–1938) siekė įgyvendinti svajonę – paversti Turkiją klestinčia Europos tipo pasaulietine valstybe. Tiek M.K. Atatiurkas, tiek Prancūzijos revoliucionieriai buvo vedami laisvės, demokratijos ir pilietinės bendruomenės savo šalyse vizijos, kad viskas daugmaž vyktų pagal Atėnų demokratijos principus, o kiekvienas pilietis būtų visavertis jos narys. Būtent šiuo taku jau kelis šimtus metų žingsnis po žingsnio žengė visas civilizuotas pasaulis, nepaisant karų, despotų režimų ir vadinamųjų alternatyvų (fašizmo bei komunizmo) konkurencijos.

Turkijoje šios vizijos įgyvendinimo garantas ilgą laiką buvo armija, kuri atstovavo pasaulietinei pozicijai, o iš kelio iškrypusius politikus sutramdydavo kariniais perversmais. Per XX a. jų buvo net keli, tačiau pastarasis patyrė fiasko. Nėra jokių abejonių, kad ir taip į autoritarizmą linkusio, nors ir demokratiniu būdu išrinkto dabartinio Turkijos prezidento valdymas bei jo galios stiprės.

Perversmas Turkijoje, kaip ir Jungtinės Karalystės referendumas, parodė, jog Vakarų visuomenės susiskaldžiusios mažiausiai į dvi, o gal ir daugiau stovyklų, iš kurių net kelios yra priešiškai nusiteikusios Prancūzijos revoliucijos arba kitaip – Apšvietos idealų atžvilgiu. Liūdna tiesa, tačiau dalis Vakarų visuomenės nenori būti stipriais, savarankiškai mąstančiais individais, atsakingais už savo ir kitų gyvenimą.

Dalis Vakarų visuomenės jaučia savotišką Stokholmo sindromą, todėl šaukiasi aiškių ir paprastų ideologinių šablonų bei vieno ar kelių stiprių lyderių, kurie išspręstų socialines, ekonomines bei kultūrines dilemas ir problemas. Ir jų šauksmas išgirstas – Europoje išdygo visas tuntas įvairiausio plauko tiesiogiai su Kremliumi susijusių populistinių partijų, kurios žada žmonėms tai, ką jie nori girdėti, bei su kiekvienu teroro išpuoliu Vakarų šalyse pampsta iš pasitenkinimo tarsi erkės.

Turkijoje, kaip matome, jau imamasi ir atitinkamų veiksmų, čia pradėtas oponentų bei šiaip neįtikusių asmenų valymas. Tačiau kur visa tai nuves? Į šviesų socialistinį rytojų, kur visi bus lygūs? O gal grįšime prie "tikrųjų" vertybių? Atsakysime tiesiai šviesiai ir atvirai – toks kelias nenuves niekur, tarsi priešistorinė musė į klampius sakus žmonija įklimps į savo pačios atmatas, atskiestas pagieža.

Ar žmonės, atstovaujantys Apšvietos idealams – demokratijai, pilietiškumui, laisvai rinkai, individualumui, bus pakankamai stiprūs ir ryžtingi šioje kovoje dėl visų mūsų ateities? Norisi tikėti, jog taip. O ar tie, kurie visu tuo abejoja, suvoks, jog populistai paprasčiausiai manipuliuoja jų silpnumu dėl banaliausių dalykų, tai yra turtų ir galios? Galbūt. Anksčiau nuo abejonių ir Stokholmo sindromų išgydydavo giljotina, bet XXI amžiuje tai prasilenktų su žmogaus teisėmis.

"Kas vyksta?" Nieko, Marvinai, tik kuriasi naujas puikus pasaulis. Istorija nesibaigia ir tiek – nieko ypatingo.