Jau antrąją šių metų dieną tarptautiniame politiniame fronte prasidėjo neramumai. Viso pasaulio žiniasklaida šaukė, kad Saudo Arabija (SA) įvykdė mirties bausmę daugiau nei keturiasdešimčiai asmenų, tarp jų ir politiniam aktyvistui bei šiitų dvasininkui Nimrui Baqirui al Nimrui (1959–2016).

Nuvilnijo pasipiktinimo banga, kurioje aiškiausiai girdėjosi Irano balsas. Tą pačią dieną įtūžusių iraniečių minia įsiveržė į SA ambasadą Teherane ir ją nusiaubė.

Vėliau, įvykiams įsibėgėjus, SA pareiškė nutraukianti diplomatinius santykius su Iranu.

Šiuo pavyzdžiu per porą savaičių pasekė ne tik daugelis tiesioginių SA sąjungininkų, bet prie jų prisijungia ir vis daugiau sunitiškos pakraipos valstybių.

Netgi provakarietiška Turkija pasakė, jog mirties bausmės vykdymas – SA vidaus reikalas.

Netruko apsireikšti ir Somalis, kuriam visa ši istorija – proga priminti, jog somaliečiai turi ne tik piratus bei griuvėsiais virtusį Mogadišą, bet ir šiokią tokią formalią valdžią, kuri dar geba ir kitaip reikštis pasaulinėje arenoje.

Priminsime, islamas nėra vienalytis. Jame vyrauja dvi pagrindinės srovės – sunitų ir šiitų, kurios nuo amžių amžinųjų nekenčia viena kitos dar labiau, nei visų "bedievių" kartu sudėjus.

Vos mirus pranašui Mahometui, jo šalininkai susipyko dėl politinės ir religinės galios paveldėjimo. Sunitų pirmtakai palaikė pranašo uošvį, o šiitai – žentą. Pirmieji laimėjo ir tapo ortodoksine musulmonų pakraipa.

Šalių, kuriose dominuoja šiitai, mažai, pati galingiausia – Iranas. Daugelyje musulmoniškų valstybių sunitai dažniausiai sudaro apie 80 proc. tikinčiųjų, o šiitai – likusiame dvidešimtuke kartu su krikščionimis, žydais ir kt.

Pastarųjų metų neramumai Artimuosiuose Rytuose ir ypač Jemeno konfliktas yra puiki proga šioms dviem islamo pakraipoms vėl išsiaiškinti savo santykius.

Tačiau kaipgi nudaigotasis ajatola Nimru, koks jo vaidmuo? Įdomiausia net ne tai, kokią įtaką jo istorija turės šiai islamistų priešpriešai, bet kokiu būdu dvasininko nužudymas yra naudojamas propagandos tikslais.

Kas gi buvo N.B. al Nimras? Skaitant kolegų straipsnius šia tema, nenoromis susiklosto musulmoniško dr. Martino Lutherio Kingo Jaunesniojo ir Motinos Teresės viename asmenyje portretas.

Tačiau pasidomėjus šio dvasininko veikla, jo paveikslas įgyja keistų, galima sakyti, netgi siurrealistinių spalvų.

Susidaro įspūdis, jog tai buvo absoliučiai balta varna visoje islamo bendruomenėje, apsėsta iš Vakarų atėjusių idėjų ir nerandanti bendros kalbos su niekuo.

Ajatola pritarė Irako kurdų valstybingumo idėjai. Jis prieštaravo, kad islamą reikia populiarinti pasitelkus smurtą, žudant "Dievo vardu". Ir neigiamai vertino tai, kad dauguma jo kolegų ajatolų tam pritaria, jo nuomone, dvasininkui taip elgtis nederėtų. Jis palaikė rinkimų idėją, kritikavo SA kaimyninės valstybės Bahreino monarchus, kurie 2011 m. numalšino Arabų pavasario maištus savo teritorijoje.

Jis šią dinastiją garsiai įvardijo tironais ir teigė, kad likę sunitai dėl to nekalti. Taip pat N.B. al Nimras niekino Sirijos diktatorių. 2008 m. jis netgi paskleidė mintį, jog JAV žmonės ir šiitai yra bendraminčiai, nes vienodai vertina teisingumą bei laisvę. Tais pačiais metais jis pareiškė, kad Iranas ir kitos musulmoniškos valstybės pernelyg egoistiškos, siekiančios vien savų interesų, o ne religinio solidarumo. Šiuo pareiškimu jis atsiribojo nuo Irano.

Akivaizdu, kad ajatola buvo pernelyg ekscentriškas ir kažkas jį turėjo nudaigoti. Tai atliko SA, juolab kad jis negailėjo kritikos ir šios šalies monarchų adresu bei netgi pareiškė, kad vietiniai šiitai pilietinio karo atveju SA teritorijoje turi teisę prašyti tarptautinės bendruomenės paramos ir intervencijos.

Didžiausi ajatolos šalininkai, kaip ir reikia tikėtis, – vietinis šiitų jaunimas.

Prasidėjus Arabų pavasariui ajatola rengė demonstracijas SA teritorijoje, kurios balansavo ties riaušių ir sukilimo riba. Galiausiai jis buvo suimtas, teisiamas, vėliau ėmėsi bado streiko. 2014 m. jam paskelbtas mirties nuosprendis, dar sekė nesėkmingas bandymas pateikti apeliaciją.

Tačiau tai tik paviršutiniškos detalės, ir beveik niekas negali pasakyti, kas tas žmogus buvo iš tiesų. Ar jis tikrai buvo toks progresyvus? Jeigu taip, tada kam visos šios Irano isterijos dėl politiko, kuris nuo jo viešai atsiribojo?

Įsivaizduokite, kad Šveicarija mirties bausme nuteistų, pavyzdžiui, Michailą Chodorkovskį ir Rusija pareikštų didį pasipiktinimą, o Eduardo Limonovo vadovaujami klounai Maskvoje nusiaubtų Šveicarijos ambasadą.

Akivaizdu, kad Iranas šią ajatolos mirtį išnaudoja propagandai, siekdamas Vakarų akyse kompromituoti savo religinius bei politinius konkurentus. Ir tuo pat metu tai yra proga SA pažiūrėti, kiek Vakarai pasiryžę išlaikyti senus politinius bei ekonominius ryšius su sunitų valstybėmis, nuo kurių elgesio priklauso naftos verslo klimatas.

Mat daugelis Vakarų žurnalistų, galbūt neįsigilinę į politines subtilybes Artimuosiuose Rytuose, o gal stokodami profesinio ciniškumo bei vedami humanistinių idealų, užkibo ant Irano kabliuko.

Situaciją dar keblesne paverčia tai, kad Vakarų susitarimai su Iranu branduoliniais klausimais pastaruoju metu leido kelti versijas apie vėl atšylančius santykius.

O viskas dar sudėtingiau, nes Iranas bei kitos šiitiškos jėgos per Šaltąjį karą teikė pirmenybę SSRS bei Rusijai. JAV ir ES labai svarbu Iraną persivilioti į savo pusę, o ir pats Iranas leidžia suprasti, kad jam reikia verslo galimybių Vakaruose ir prekių.

Tačiau ko verti norai, jeigu paprasčiausio politinio keistuolio nudaigojimas sukelia tokias audras? Ir kas jis apskritai buvo? Ar jis išties buvo tas, kuo skelbėsi ir kokiu jį piešia politiškai korektiški Vakarų žurnalistai? O gal jo tikslas ir buvo tas rezultatas, kokį matome šiandien? Ar jis Irano vardu ketino išmušti iš vėžių SA ir kitas sunitiškas šalis? Kam tai naudinga?

Geriau paklauskime: kam naudinga tai, jog Irano ir Vakarų flirtas neperaugtų į rimtesnius santykius, o sunitai bei šiitai nepriimtų kompromiso?

Atsakymas slypi juodame klampiame skystyje. Kam pigi nafta suteikia daugiausia skausmo?