MIEGANČIOS ANTISEMITŲ LERVOS

Žydų tema – it lakmuso popierėlis, nes sužinojus pašnekovo nuomonę apie šios tautos atstovus galima pasakyti apie jį beveik viską.

Jeigu žmogus, prabilus apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus, pradeda žviegti, esą žydai žudė lietuvius, turėdamas omenyje, kad tarp komunistų ir NKVD pareigūnų buvo nemažai žydų, arba ima tau brukti kokios nors interneto janutienės ar vaišvilos vaizdelį, neva „įrodantį“, kad „Galutinio sprendimo“ nebuvo, tada galima kelti drąsią prielaidą, kad šis asmuo yra durnius arba vatnikas (arba ir viena, ir kita).

Šis metodas – gana patikimas ir jis veikia 9 iš 10 atvejų, mat, asmeniškai man neteko sutikti žmogaus, kuris mylėtų Vladimirą Putiną ir nesiraukytų kiekvieną kartą prabilus apie žydus. Beveik visi mano pažįstami vatnikai yra dar ir antisemitai. Prieš keletą mėnesių jie beveik kasdien šaudė fejerverkus, pasklidus žiniai, kad „dabar jau „Wagner“ tikrai paėmė Bachmutą“, o šiomis dienomis jie visi pagiežingai klausinėja, kada „konservai“ įves sankcijas žydams?

Antisemitizmas ir vatnikiškumas yra glaudžiai susiję, mat neapykanta žydams Rusijoje siekia dar carizmo laikus, o ir sovietmečiu netrūko prieš žydus nukreiptų politinių veiksmų.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Romanovų imperijai priklausiusiose dabartinėse Ukrainos, Lenkijos ir Baltarusijos žemėse vyko itin šlykštūs antisemitinio pobūdžio pogromai. Jie yra užmiršti tik dėl to, kad juos užgožė vėlesni nacistinės Vokietijos darbeliai.

Sovietmečiu į Izraelį iš SSRS emigruoti norintiems žydų tautybės žmonėms neretai kildavo didelių problemų. Jie sulaukdavo KGB pareigūnų susidomėjimo, prarasdavo darbo vietas ir privilegijas, o kai kurie net atsidurdavo kalėjime ar bent jau teismo salėje. Anatolijaus (Natano) Šaranskio teismas ir sovietiniuose kalėjimuose jo praleisti devyneri metai yra ta „taribinio“ paveldo dalis, apie kurią jaunystės besiilgintys babytė ir diedukas jums nepapasakos, net turėdami specifinių žinių.

Jie taip pat jums nepaaiškins, kodėl SSRS tiesiogiai palaikė musulmoniškas su Izraeliu konfrontavusias valstybes, t. y. Egiptą ir Siriją, ir kodėl prieš žydus nukreiptuose XX a. aštuntojo dešimtmečio teroro aktuose kartu su palestiniečiais visada dalyvaudavo vienas kitas baltesnis marksistas.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad antisemitizmas nėra vien senų homo sovietus primatų yda. Kai girdi po 2000-ųjų gimusius paauglius apie savo pažįstamą mergaitę sakančius „ai ta žydelka...“, supranti, kad šiuolaikiniam jaunimui kažkas negerai.

Ne taip seniai viena karščiausių Vakarų žiniasklaidos temų buvo Harvardo auklėtinių sprendimas išleisti „Hamas“ palaikančią peticiją, teigiančią, kad dėl spalio 7 d. pradėtų skerdynių yra kalti patys žydai. Dabar visiems jaunuoliams, kurie prisidėjo prie šios peticijos, gali kilti nemažai bėdų, mat su Harvardu bendradarbiaujančių kompanijų atstovai pareiškė nepageidaujantys darbuotojų antisemitų.

Taip pat reikia paminėti, kad šių metų spalį Vakarų miestuose (taip pat ir Vilniuje) vyko nemažai Gazos Ruožo ekstremizmą palaikančių mitingų. Šių mitingų gretose pirmuoju smuiku griežė jauni musulmonai, tuo tarsi patvirtindami, kad europiečiai pas save įsileido pernelyg daug imigrantų, tačiau taip pat mitinguose netrūko ir šviesesnių veidų, padabinusių savo kaklus vadinamosiomis „arafatkėmis“.

Mitinguotojai skandavo šūkius apie laisvą, nuo jūros iki upės besidriekiančią Palestiną, o tai reiškia, kad jie sąmoningai arba patys to nesuvokdami, agitavo už Izraelio sunaikinimą ir regiono žydų likvidavimą. Taip pat žiniasklaidoje pranešama apie Vakaruose Dovydo žvaigždėmis „pagražintus“ pastatus bei įvairius politiškai motyvuotus nužudymus.

Visa tai – grįžimas net ne į Trečiąjį reichą, o į gilius viduramžius, kai link Jeruzalės traukiantys vargetų kryžiaus žygio dalyviai plėšikaudavo žydų kvartaluose arba kai judėjai buvo kaltinami dėl buboninio maro protrūkių.

Mes gyvename interneto epochoje, kai pati įvairiausia informacija yra pasiekiama vos kelių mygtukų paspaudimu, tačiau šių metų spalį antisemitizmas atskleidė, kad visos viltys švietimu patobulinti visuomenę tebuvo iliuzija.

Paaiškėjo, kad didieji indigo vaikai, iš rankų nepaleidžiantys moderniųjų technologijų, išmanieji kovotojai su klimato kaita, seksualiniu priekabiavimu, patyčiomis ir „translyčių“ diskriminacija yra arba paprasčiausi emocijų valdomi kvaileliai, arba vaikų, senių ir moterų žudymą pateisinantys išsigimėliai, niekuo negeresni už SA smogikus.

Taip pat paaiškėjo, kad visi tie banalūs šiuolaikinių autorių sukurti romanai, kurių pavadinimuose yra žodis „Aušvicas“ , („Aušvico kirpėjas“, „Aušvico traktierius“, „Aušvico mūrininkas“, „Pabėgti iš Aušvico“, „Aušvico traktorininkas“ ir t. t.) politiniu požiūriu nieko verti, mat viena yra dūsauti dėl Aušvico aukų, skaitant romaną apie „Berniuką dryžuota pižama“, o visai kas kita – atpažinti tais laikais siautusius ir dabar vėl apsireikšti bandančius demonus.

Apie Lietuvos žmonių antisemitizmą nėra ko ir kalbėti. Didelė dalis jų vis dar nesuvokia, kad atsakomybė už lietuvių ir kitų tautų atstovų trėmimą bei žudymą prieš 80 metų pirmiausia tenka ne žydų kilmės enkavėdistams, o SSRS valdžiai, t. y. tos pačios SSRS, kurios „paveldą“ siekiama išsaugoti. Jie taip pat nesuvokia, kad žydas-marksistas žydui ne marksistui yra toks pat išdavikas, kaip ir marksistas lietuvis kitų politinių pažiūrų lietuviui, nes žydų yra labai daug ir įvairių.