PALAIKAI MIRKSTA VANDENYJE

Šiurpstu iš apmaudo, matydama, kuo baigėsi pompastika, pernai rugsėjį Macikuose (Šilutės rajone) perlaidojus 1,1 tūkst. ekshumuotų, neatpažintų, dukart išniekintų Antrojo pasaulinio karo belaisvių palaikų.

Ceremonijoje dalyvavo ir tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ir kelių kitų šalių ambasadoriai.

Tie ekshumuoti nelaimingų žmonių kaulai yra pasmerkti mirkti vandenyje, ir tai nėra deramos pagarbos ženklas mirusiųjų kančiai. Veikiau atvirkščiai.

Palaikai prieš dešimtmetį netikėtai buvo aptikti Armalėnų gyvenvietėje už Šilutės. Kelerius metus jie tyrinėti, o amžinajam poilsiui pernai parinkta nauja vieta už Macikų kapinių.

Ne ant kalnelio, prie kapinių tvoros, kur sausa, o pelkėtoje dauboje netoli Šyšos senvagės kranto.

Dabar tuos kapus ardo plūstantis tirpsmo vanduo.

Pikta ant valstybių, tuos žmones pašaukusių, apginklavusių ir pasiuntusių į karą.

Pikta ant jų vadovų, negelbėjusių ir išsižadėjusių, kai tie žmonės pakliuvo į nelaisvę. Kariai mirė Macikų lageryje nuo ligų, bado, išsekimo, kankinimų, o palaikai buvo nuvežti ir užkasti už kelių kilometrų nuo miesto, nepaliekant jokio ženklo apie kapavietę.

70 metų praėjo, kol buvo aptikti.

Pikta, jog ekshumuoti palaikai dabar vėl lyg išduoti – suguldyti į pelkėtą daubą.

Vaizdas graudus, atspindintis šiandieninių Šilutės krašto tvarkytojų supratimą apie pagarbą gyviesiems ir mirusiems.

Beje, Prūsų Lietuvoje kapinėms kalveles žmonės yra pylę net ir iš atvežtinių žemių, kad tik nemirktų palaikai vandenyje. Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis ir seniūnas Raimondas Steponkus iki šiol to gal net nėra girdėję.