Nemirsetoje tebėra išlikusi vienintelė mūsų pajūryje buvusi laivų įgulų gelbėjimo stotis. Tai nedidelis raudonų plytų statinys. Tokių statinių prieškariu mūsų pajūryje buvo net šeši.

Sovietiniais laikais man teko matyti visiškai sveiką, tik be stogo Karklėje buvusią identišką stotį ir iš dalies apgriautą Kopgalio stotį. Jas nugriovė sovietų pasieniečiai, kad šie statiniai ant jūros pakrantės netaptų lankytojų traukos objektai.

Sovietmečiu su bičiuliu lankėmės prie buvusios Karklės stoties. Pasieniečiai mus sulaikė. Tardomi paporinome, kad mus patraukė vaizdingai atrodantis statinys jūros fone.

Tai pasieniečiams tapo pagrindu vėliau nugriauti šį įdomų istorinį statinį. Liko tik apatinis sienų apvadas. Pasieniečiai tai darė norėdami panaikinti jų saugomame ruože bet kokį traukos objektą, kad čia nesilankytų jokie romantikai, kuriuos jie buvo linkę laikyti šnipais.

Panašiai atsitiko ir su Kopgalio buvusios laivų įgulų gelbėjimo stoties statiniu. Jos liekanas visai neseniai nugriovė ir, matyt, užkasė, nes ten net plytgalių nebematyti. Šią vietą dar ir vėjai užpustė smėliu.

Sovietų pasieniečiai tai padarė prieš pat Jūrų muziejaus atidarymą Kopgalyje 1979 m.

Tuo pat metu jie nugriovė ir netoli kopagūbrio įduboje buvusį dviejų aukštų betoninį apžvalgos bokštą. Karo metais jis priklausė netoli esančiai vokiečių baterijai, kurios keturios apvalios betoninės pagalvės ir dvi betoninės keturkampės pagalvės tebėra ir dabar.

Motyvas griauti tuos objektus buvo primityviai paprastas – kad atidarius Jūrų muziejų į šiuos statinius neplūstų nepageidaujami lankytojai. Mat buvusi laivų įgulų gelbėjimo stotis būtų buvusi susijusi su Jūrų muziejumi.

Ant ribos su Klaipėdos piliaviete jau daug metų riogso nykstanti prieškario laikų Vilniaus lenkų merginų skaučių klubui priklausiusi medinė jachta „Gražyna“.

Jei ji yra istorinė vertybė, kodėl ja niekas nesirūpina? Jachta net nėra pridengta nuo darganų ir kitų gamtos veiksnių.

Čia apsilankę žmonės stebisi ir priekaištauja Klaipėdos pilies muziejui, nors apleista sena jachta visai nepriklauso šiam muziejui. Gal jos likimas sudomintų dabartinio Vilniaus lenkų ar lietuvių jaunimo draugijas? Juk tai – prieškario laikų Vilniui priklausiusi istorinė relikvija. O žiūrėti, kaip metų metus nyksta istorinis paveldas, – skaudu.

Kartkartėmis susiduriu su žmonėmis, kurie, pasisakydami paminklosaugos klausimais, dėsto, kad tas ar kitas architektūros arba istorijos objektas buvo sunaikintas karo metais. Bet tai ne visada būna tiesa, nes nemažai tokių objektų buvo sunaikinti jau po karo, sovietmečiu.

Panašu, kad taip kalbantieji tyčia sakydami netiesą bando gelbėti sovietų valdininkų mundurą.