PARSIDAVĘ BUVOME VISI, NE TRUMPAI, O 50 METŲ

Kai paminklas Petrui Cvirkai buvo išbrauktas iš saugomų paminklų sąrašo, per radiją girdėjau jo anūko kalbą.

Labai nustebau išgirdęs, kad jis sakė, jog jo senelis – išdavikas, parsidavęs okupantams.

Norėčiau jį nuraminti, tegu nesisieloja, kad senelis – parsidavėlis. 50 metų mes visi, visa Lietuva, buvome parsidavę.

Nugyvenau ilgą amžių, todėl galiu apie tai kalbėti. Neparsidavę nebūtume išgyvenę. Neįstojęs į Komunistų partiją negalėdavai gauti geresnio darbo, kad ir kokį išsilavinimą būtum turėjęs.

Pats plaukiojau žvejybiniais laivais. Buvau jūreivis. Kapitonas pastebėjo mano savybes ir parašė vadovybei raštą, kad aš galėčiau dirbti tinklų meistru.

Su tuo kapitono raštu kreipiausi į tuometės laivininkystės vadovybę. Tada nieko nestebino, kad mane pirmiausia pasiuntė pas SSKP partijos sekretorių. Jis tiesiai šviesiai pasakė negalintis išpildyti kapitono prašymo, nes aš nesu jų žmogus, tai yra ne komunistas.

Va, taip žmonės ir tapdavo komunistais. Juk aukštesnės pareigos garantavo didesnę algą. Todėl ir sakau, kad visa Lietuva buvo parsidavusi.

50 metų visi turėjome vykdyti komunistų nurodymus. Neparsidavę šviesuoliai neišgyveno.

Jei aš ir mano broliai nebūtume parsidavę, būtume ten, kur atsidūrė didelė dalis mūsų pokario kaimo jaunuolių – po gimtąja žeme. Jei būtume neparsidavę, Sibire būtų atsidūrę ne dešimtys tūkstančių lietuvių, o visi trys milijonai.

Jau pamiršome, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis atsirado tik todėl, kad Michailas Gorbačiovas tai leido. Nepamirškime, kad daugybė žmonių, įskaitant ir daugelį vėliau atsiradusios nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovų, buvo superkomunistai.