RAUDONOJO KLIMATO ATŠILIMAS

Legendos byloja, jog kadaise pusę Europos kaustė raudonoji žiema. Ši antgamtinė jėga esą atėjusi iš tolimų Sibiro užkampių, o ją iššaukęs raganius Iljičius Uljanovas (1870–1924), kurio iškamšą Raudonojoje aikštėje galima apžiūrėti ir šiandien. Iljičius tikėjo vadinamąja klasių kovos doktrina, skelbusia, jog didžiausia harmonija ir darna bus pasiekta tada, kai tam tikros visuomenės grupės bus išžudytos.

Jam mirus, raudonąjį įšalą išlaikyti bei jį plėsti siekė Maskvoje reziduojanti lunatikų ir šamanų grupuotė, pasivadinusi Centro komitetu. Europoje ir visame pasaulyje buvo žmonių, kurie garbino šį reiškinį, tačiau buvo ir nemažai laukiančių jo pasitraukimo bei visaip kitaip skatinančių klimato atšilimą.

Štai Čekoslovakijos gyventojai prisišaukti pavasarį bandė dar 1968 m., kurdami "socializmą žmogaus veidu". Eksperimento rezultatai ne itin pradžiugino Centro komiteto žynius, tad greitai į Prahos gatves atriedėjo tankai.

Pavasario iššaukimo ritualams vadovavęs socialistas Alexanderis Dubčekas (1921–1992) buvo išsiųstas į tolimą provinciją skaičiuoti pjūklų, o kad maža nepasirodytų, Maskvos burtininkai savo užkalbėjimais dar labiau įšaldė Čekoslovakijos klimatą bei daliai maištingų gyventojų užsuko šildymo sistemų sklendes.

Oro sąlygos pasidarė nebepakeliamos ir 1969 m. sausio 16 d., protestuodamas prieš šiuos reiškinius ir siekdamas sušilti, viešoje vietoje susidegino jaunas studentas Janas Palachas (1948–1969). 1977 m. grupė intelektualų išleido viešą atsišaukimą, raginantį gerbti žmogaus teises (t. y. įjungti šildymą). Savo vyriausiuoju atstovu šie disidentai išsirinko dramaturgą bei teatro scenos darbininką Vaclavą Havelą (1936–2011), kurio protėviai kadaise praturtėjo iš nekilnojamojo turto verslo.

Nei kalėjimas, nei ligos, nei valdžios persekiojimas nepalaužė šio aistringo roko muzikos gerbėjo, o 1989 m. jo įdirbis pradėjo duoti pirmuosius vaisius, mat visoje raudonosios žiemos užvaldytoje Rytų Europoje ėmė kurtis milžiniški visuomeniniai judėjimai, reikalaujantys klimato atšilimo.

Nei kalėjimas, nei ligos, nei valdžios persekiojimas nepalaužė šio aistringo roko muzikos gerbėjo.

1989 m. lapkričio 17 d. Centro komitetui pavaldžios jėgos struktūros išvaikė jaunuolius, bandžiusius paminėti Tarptautinę studentų dieną. Sumaišties metu vienas paauglys (sistemos šnipas), sujaudintas akimirkos didybės, nualpo, tad visoje šalyje greitai pasklido kalbos "apie režimo šutvės sugriautą jauno žmogaus gyvenimą".

Paveikti šių gandų, studentai pradėjo naują protesto akciją, vėliau prie jų prisijungė teatro darbuotojai, o netrukus šimtus tūkstančių žmonių sutraukę mitingai užliejo visą šalį ir privertė tų pačių metų lapkričio 24 d. atsistatydinti Čekoslovakijos raudonąją vyriausybę. Netrukus buvo paskelbta apie visišką komunistų partijos vienvaldystės panaikinimą, o 1989 m. gruodžio 29 d. V.Havelas tapo dešimtuoju Čekoslovakijos prezidentu.

Beveik tuo metu toks pat ramus, taikus ir netgi šiek tiek nuobodus raudonosios žiemos išvarymas vyko ir kitoje valstybėje – Bulgarijoje, o štai į vampyrų tėvynę Rumuniją, kur nuo 1965 m. karaliavo Nicolae Ceausescu (1918–1989), amžininkų vadintas grafu Drakula, klimato pokyčiai atėjo ne itin sklandžiai.

Kaip ir daugelis diktatorių N.Ceausescu puoselėjo itin stiprų asmenybės kultą, o jo slaptoji politinė policija "Securitate", anot liudininkų, nuožmumu netgi buvo pralenkusi SSRS valstybės saugumo komitetą (KGB).

Itin ištobulinta sekimo, pasiklausymo ir represijų sistema Rumuniją buvo pavertusi savotiška Europos Šiaurės Korėja, tačiau dėl viešųjų ryšių bei dezinformacijos poveikio N.Ceausescu asmenyje Vakarų intelektualai matė "progresyvaus" bolševiko įvaizdį.

Jo režimo žlugimas 1989 m. gruodį dažnai vadinamas revoliucija, tačiau iš tiesų tai buvo chaotiška žiaurių įvykių visuma, daugelį metų įvairių klausimų kėlusi ne tik pasauliui, bet ir pačios Rumunijos žmonėms. Kas tai buvo? Žmonių revoliucija ar bolševikų partijos vidaus perversmas? Kas pražudė daugiau nei tūkstantį asmenų? N.Ceausescu ar perversmininkai? Ar žudyti buvo įsakyta sąmoningai, ar viskas nutiko "netyčia"?

Manoma, jog lemtingi įvykiai veikiausiai prasidėjo Timošoaros mieste, kuriame gyveno nemažai vengrų. Režimas norėjo iškeldinti protestantų pastorių Laszlo Tokesą (1952) ir žmonės tam pasipriešino. Šis pasistumdymas per kelias dienas peraugo į kruvinus susirėmimus tarp jėgos struktūrų ir protestuotojų, mat Timošoaroje žmonės šturmavo miesto komunistų būstinę, pro langus ėmė mėtyti N.Ceausescu portretus, o policija prieš juos panaudojo ne tik ašarines dujas, vandens patrankas, bet ir kovinę amuniciją bei šarvuotas mašinas.

Grįžęs iš Irano, gruodžio 21 d. N.Ceausescu Bukarešte bandė surengti mitingą, turėjusį pademonstruoti pozityvų visuomenės nusiteikimą jo atžvilgiu, tačiau, užuot ploję gražbyliaujančiam diktatoriui, suvaryti mitinguotojai ėmė baubti, švilpti ir laidyti nešvankias replikas. Kilo dar vienas susirėmimas, pasibaigęs smurtu.

Užuot ploję gražbyliaujančiam diktatoriui, suvaryti mitinguotojai ėmė baubti, švilpti ir laidyti nešvankias replikas.

Jau kitą dieną Bukarešto gatvėse ėmė rinktis didelės minios, o kartu su jomis – Rumunijos centro komiteto padalinio link judėjo ir tankai, mat kariuomenė netikėtai perėjo į protestuotojų pusę. Žmonėms šturmuojant pastatą, N.Ceausescu kartu su žmona Eelena (1916–1989) pabėgo sraigtasparniu.

Po dienos jie buvo sugauti, tebevykstant žiauriems susirėmimams tarp perversmininkų ir N.Ceausescu lojalių asmenų. Per televiziją demonstruotas diktatoriaus ir jo žmonos teismo procesas buvo toks pat skubotas, kaip ir jo nuosprendžio vykdymas.

2014 m. buvęs komunistinės Rumunijos kariškis Ionelis Boyeru britų kairiajam dienraščiui "The Guardian" pasakojo apie savo dalyvavimą šioje egzekucijoje. Jis tvirtino dėl to iki šiol jaučiąs nerimą ir prisiminė, jog vedamas sušaudyti N.Ceausescu garsiai giedojo "Internacionalą", o jo žmona egzekutoriams atvirai siūlė "užsikrušti".

Tiesa, šaulio senelis, buvęs politinis kalinys, nuoširdžiai džiaugęsis pokyčiais valstybėje ir N. Ceausescu mirtimi, savo anūkui tarė: "Nesijaudink, aš prisiimu sau tavo nuodėmes."