2016-uosius, be jokios abejonės, galima vadinti Muzikos metais. Ne tik todėl, kad Nobelio vardo apdovanojimo komisija literatūros prizą skyrė dainų autoriui ir poetui Bobui Dylanui, šitaip įskaudindami visus "rimtus" rašytojus.

Taip yra dar ir dėl to, jog mus amžiams paliko labai daug muzikantų, kuriuos buvome beveik užmiršę, o jų praradimas mus vertė vėl prisiminti šiuos didžius menininkus bei jų darbus.

Grupės "Motorhead" legenda Ianas Fraseris Lemmy’s Kilmisteris, Davidas Robertas Jonesas Bowie’s, Prince‘as Rogersas Nelsonas, Keithas Noelis Emersonas iš grupės "Emerson, Lake and Palmer", Glennas Lewisas Frey‘us iš grupės "The Eagles" – tai netektys, pravirkdžiusios daugelį melomanų visame pasaulyje.

Iš pozityvesnių muzikos naujienų galima paminėti naujus grupių "Metallica" ir "The Rolling Stones" albumus bei džiazą ir miuziklus šlovinantį filmą "Kalifornijos svajos" ("La La Land"), kuris yra vienas stipriausių pretendentų, galinčių laimėti ne vieną "Oskaro" statulėlę.

Atsižvelgiant į tai, derėtų ir į kitus šių metų įvykius pažvelgti pro muzikos prizmę. Įsivaizduokime, kad praeinantieji metai – vienas didelis miuziklas arba opera, kurios kiekvieną veiksmą galėtume iliustruoti juos derančia daina. Tuo pat metu – tai ir puikus garso takelis Kalėdoms bei Naujųjų metų sutikimui.

5. AC/DC "Hells Bells" ("Back in Black", 1980). Gaudžia varpai, dunda žemė. Tai ne Kalėdos – tai apokalipsė. Elgetos, vargšai, pažemintieji ir nuskriaustieji pakilo į kovą prieš nuo jų atitrūkusį "arogantišką" elitą. Kas tas elitas? Ar tai snobiškas, tuščias, mokesčių nemokantis, valdžia manipuliuojantis, ištvirkaujantis, privilegijomis besidžiaugiantis išrinktųjų sluoksnis? Galbūt. Jis bus sunaikintas. Vargšus į kovą ves naujieji pranašai, žongliruojantys neapykanta humorui, mąstymui, žodžio ir saviraiškos laivei bei daugeliui kitų dalykų, kurie miniai svetimi. Pranašai skelbia, kad būtent tai – visų bėdų šaltiniai. Tik sunaikink, atsižadėk ir gyvenimas pagerės. Mesijai skelbia grįžimą prie tikrųjų vertybių. Minia ošia iš malonumo. Lyg ką tik orgazmą patyrusi pornografinio filmo veikėja ji taria: "Tikrųjų..." Visa tai iš tolo stebi botoksu mintantis kipšas ir kvatojasi su savo pataikūnų gauja. Ar jis tuos pranašus siunčia miniai? Ar tai jo suplanuota afera? Nežinia, bet faktas akivaizdus – jis tuo būtinai pasinaudos.

4. "The Who" "Won‘t Get Fooled Again" ("Who‘s Next", 1971). Minia puola. Ne, ne šakėmis, nors ir labai norėtų. Pranašų vedama ji organizuoja referendumus ir/arba kloja kelią pranašų vedamoms partijoms į valdžios viršūnes. "Dabar tikrai bus pastatytas socializmas. Visi bus lygūs, o svarbiausia – bus grįžta prie tikrųjų vertybių", – mąsto vargšai. "Teisingai", – pritaria jiems pranašai. "Jums nereikia nei žodžio, nei mąstymo, nei kūrybos laisvės, nes visa tai paverčia gyvenimą sudėtingesniu. Viskas turi būti paprasta ir tautiška. Svarbiausia – grįžti prie tikrųjų vertybių." Minia vėl subaubia: "Tikrųjų..."

3. "The Rolling Stones" "Symphathy for the Devil" ("Beggars Banquet", 1968). Minios įtaka ima darytis akivaizdi. Vienas referendumas, antras, trečias, ketvirtas. Visi jie liudija minios valią ir nesvarbu, kad tai padarys žalos pačiai miniai. Nesvarbu, kad ji po to mirks dar didesniame purve nei anksčiau. Svarbiausia, kad minia tarė savo žodį, ji jaučiasi galinga ir įtakinga. "Teisingai", – šaukia naujieji pranašai, linguodami sambos ritmu į taktą. "Žodis "demokratija" reiškia daugumos valdžią. Nėra nieko demokratiškesnio už referendumą. Minia ir dauguma visada yra teisūs. Daugumos žodis – Dievo žodis", – skelbia pranašai. Botoksu mintantis kipšas dabar ne tik iš tolo stebi visą šį chaosą, bet ir kartkartėmis įkiša savąjį trigrašį pritardamas pranašams ir miniai: "Taip, taip, Dievo." Kol Mickas Jaggeris dainuoja "Viliuosi, atspėsi manąjį vardą?", kipšas ima iš savo kišenės trisdešimt Judo sidabrinių ir grūda pranašams į užantį. O Keithui Richardsui solo brazdinant gitara, kipšo pakalikai sprogdina Ukrainos žmones ir bombarduoja Alepo miestą Sirijoje.

2. "Sex Pistols" "Anarchy in U.K" ("Never Mind the Bollocks, Here‘s Sex Pistols", 1977). Pranašai, vedami minios, vis labiau įtvirtina savo valdžią ir botokso kipšo įtaką. Viskas tarsi ritasi velniop. Siaučia chaosas, smurto orgija ir nihilistinė vėtra, it siekdama išversti senojo pasaulio pamatus. Minia apsvaigusi pati nuo savo tariamos stiprybės ir galios. Dabar ji parodė elitui, globalistams, liberalams ir visiems tiems "iškrypėliams" jų vietą. Patys bukiausi iš minios šaukiasi botokso kipšo, kviečia tapti jo šalį naująja pasaulio galybe, bet botokso kipšas jų negirdi. Apžergęs žirgą nuogu torsu jis joja į Nežinią. Žirgas lėtai risnoja pro minią ir raitelis prajoja nekreipdamas į ją jokio dėmesio. Botokso kipšas kartu su savimi nešasi mažą, nuogą berniuką, kuriam bučiuoja pilvą. Užburta šio reginio, minia nepastebi, kaip pranašai, kadaise buvę "su sistema kovojančiais vikšrais", transformuojasi į elito drugelius. Jie kyla ir skrenda tolyn nuo juos iškėlusios minios į sistemos bokštą, kuriame darys lygiai tą patį, ką ir jų nuverstieji pirmtakai, – mėgausis valdžios, galios ir pinigų nektaru. Visiems, kas juos apšauks apgavikais ir populistais, bus atkertama: "Na ir kas? Mane išrinko žmonės. Tu negerbi liaudies valios?"

1. Iggy Pop "Lust for Life" ("Lust for Life", 1977). Visa tai skamba siaubingai, bet ar iš tiesų viskas taip blogai? Ar iš tiesų blogai, kad visuomenėje ir politikoje pamažu įsitvirtina piktybinis idiotizmas, absurdas ir niekšiška kvailybė? Ar visas pasaulis taps panašus į Siriją ir Rytų Ukrainą? Ar į Šiaurės Korėją? O gal į Trečiąjį reichą? Daug kas to norėtų. Daug kas pasiryžęs tai sukurti, pasitelkdami savo bukumą kaip tariamą dvasingumą. Tačiau, kad ir kaip naiviai skambėtų, pasaulyje dar yra asmenų, išlaikiusių sveiką protą ir gyvenimo geismą, pasireiškiantį ironija bei sarkazmu, kovojantį už tiesą ir išdidžiai spjaunantį bukumui į veidą, net jeigu jo pusėje gestapas, KGB, baudžiamoji psichiatrija ir "teisioji dauguma". Kol ši jėga gyva klajoja tarp mūsų, pasaulis nepražus.