Gedimino Bartuškos nuotr.

APIE VIENYBĘ

2014-03-03 09:12
Juozas Burneika

Dabar daug kalbama ir rašoma apie būtinumą vienytis, būti vieningiems įvairiais svarbiais kolektyvo, visuomenės, net tautos klausimais. Apie vieningumo stoką visuomenėje turiningai rašo prof. J.A. Krištopaitis (R.1014.01.31) Filosofas nesiplėsdamas, bet išsamiai aptaria sąvokas ir grėsmes. Vieną jų aš pasilieku straipsnio pabaigai.

Vienas pirmųjų apie demokratiją mūsų valstybėje drąsiai kalbėdavo prezidentas A. Brazauskas, tarsi siekdamas ją patvirtinti. Kalbėjo ir kiti, tik dabar pritildyti. Apie menamas tiesas, teises ir laisves, jomis visiškai nusivylęs, pilietis išmoko „patylėti“.

Visus stebina 300 tūkstančių balsų už referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Dabar kai kurie dvejoja, ar gerai padarė. Kiti paakinti. Nes aiškumo piliečiui dėl daug ko trūko nuo pat referendumo dėl konstitucijos priėmimo. Jo (aiškumo) vis mažėja, jis slepiamas.

Yra klausimai, kurie keblūs net ir taip vadinamiems specialistams. Štai Lukiškių aikštės, arba Laisvės kovų įamžinimo monumentas. Tema ne nauja, keletą metų svarstyta, bet pati savaime yra probleminė. Nesėkmės įrodo tiek organizacinius, tiek ir kūrybinius trūkumus. Neužmirština, kad tauta svarstomu istoriniu periodu buvo likusi našlaite, be vyriausybės, be vadovavimo.

Laimėjusio pirmąją vietą projekto negalima net monumentu vadinti – jis absoliučiai nemonumentalus, netektoniškas. Tokia ar panaši forma turi tvirtai stovėti ant žemės, „išlaikyti“ save vizualiai ir konstruktyviai. Komisijos narių nuomonės turi būti reiškiamos motyvuotai ir aiškiai, be „universalių abstraktybių.“ Tokiai temai, privalančiai išreikšti begalines fizines ir dvasines kančias, visuotinį tautos skausmą, šiuo atveju neabejotinai dera visuotinai suprantami simboliai. Pasiekti „visuotinumą“ panašiais klausimais vargu ar įmanoma, bet „objektas“ privalo veikti už save. Sveikintina, kad įsikišus visuomenei Kultūros ministerija paprotinta, o projekto eiga sustabdyta. Girtinas VU studentas Marius Karčiauskas, (R 1014.01.31) šia tema , sakyčiau, paskelbęs rimtesnę studiją. Delsimas, arba tariamas neįgalumas šiuo klausimu yra tik dalinai pateisinamas.

Kur čia neįgalumo šaknys? Ruošiantis panašiam konkursui, jo nuostatai turi būti ruošiami ne kokio antraeilio klerko. Turi būti numatyti organizaciniai, finansiniai ir itin svarbūs kūrybos tikslo klausimai. Itin svarbus čia vertintojų –ekspertų sąstatas, jų mąstymo giluma ir akiračio plotis. Šalia tiesioginių kūrėjų čia geidautini visuomenėje gerbiami humanitarai, filosofai. Konkursiniai kūriniai turi būti viešai aptariami, svarios nuomonės publikuojamos. Čia skuba (kokie nors sovietiniu pavyzdžiu numatomi terminai) jokiu būdu netoleruotina.

Svarbiausia, žinoma, kūrybos problema. Ji priklauso nuo istorinio patyrimo, istorinės ir kultūrinės brandos, nepriklausomybės, specialių kūrybinių tradicijų, kurias brandina laikas, nuo Mokyklos plačiąja prasme. Viso to, galima sakyti, neturėjome. Dabartinis skulptūrą studijuojantis studentas apie monumentiką nieko negirdi. Tenka vadovautis savo talentu, kuris kartais nuveda klystkeliais.

Dabartinė visuomenė labai struktūrizuota, grupuojasi pagal pažiūras, pomėgius, darbą. Lietuvis labiau mėgsta stabilumą, pastovų darbą, ramią veiklą. Jį nelengva sužadinti kokiam nors, kad ir tikslingam bendram tikslui. Tą galime pasakyti ir apie viešąsias, valstybines institucijas.Turiu skaudų pavyzdį. Prieš keletą metų kompetentingas specialistas, architektūros profesorius,
urbanistas J.Vanagas viešai kėlė dvimiesčio Vilnius – Kaunas idėją. Dipolio (gal su Kauno stoties modernizavimu, perkėlimu) privalumai, poveikis platesniam regionui - akivaizdūs. Šiuolaikiniame urbanizuotame pasaulyje aglomeracijai 100 km. su išvystytu šaudykliniu vidaus transportu – tai ne atstumas. Tai būtų organiškas ryšis, integracija. Kas yra dipolis? Tai dviejų artimų miestų (ir bendrų teritorijų) junginys, susidarantis dėl jų ekonominės, socialinės, kultūrinės integracijos ir bendros plėtotės. Bet idėja numarinta tylėjimu. Tokiai idėjai reikalingi pasišventę piliečiai, drąsi, kūrybinga vyriausybė, bet kada tokią turėjome?

Kai prasidėjo kalbos apie „Rail Baltica“, sujudo transportininkai, logistikos puoselėtojai. Prie dipolio prijunkime Klaipėdą –„imkime ir sukurkime pirmąjį šalies istorijoje“ tripolį, ateityje galbūt galėsiantį tapti net Šiaurės Europos miestų logistikos paslaugų žvaigžde !? (LŽ 2014 02 12). Ar su prekiniais vagonais Lietuvoje ims neregėtai plisti „gyvoji prekė“ iš Tolimųjų Rytų ir kitų pašalių? Kurdami istoriją ar išlaikysime proporcijas?

Dabar estai visiškai teisūs, protestuodami atšakos Kaunas –Vilnius finansavimą iš transeuropinės magistralės lėšų. Be to, vingis per Vilnių ilgintų maršruto laiką ir jį brangintų. Taip lietuviškas nerangumas sovietinius „čempionus“ palieka paskutiniais 21 a. Europoje, „ištobulintos“ korupcijos tėvonijos specialistais.

Mintys apie Estijos fenomenalumo priežastis nepalieka. Tai ne tik racionali, išbalansuota ekonomika, tikslingas darbas. Racionaliam visuomenės organizavimui tiko santūrus, šiaurietiškas charakteris. Ko trūko mums, ką praradome? Kodėl kalbame būtuoju laiku?

Visuomenėje subrandintas autonomiškas archetipas, anima (lot. dvasia, siela), glūdintis kolektyvinėje žmogaus (mūsų žmonių) pasąmonėje. Ėmė ryškėti antiįstatyminiai, konfliktuojantys su visuomene poelgiai ir veiksmai. Nusivilta sava visuomene, gimta žeme, tėvyne. Nors žiniasklaidoje kai kas nutylima, bandoma pagražinti.

Vienybė buvo mūsų vienintelis ginklas kovoje dėl nepriklausomybės. Dabar partiniai, tikrovėje savanaudžiai interesai žmones sugrupavo į politines partijas, tarpusavyje aršiai kovojančias. Ar tikrai „aršiai“? Juk pasirašytas tarpusavio santarvės paktas, svarbiausių partijų vadai vos ne glebesčiuojasi. Mažai apsirinka jaunasis politikas, teigdamas, kad nemato skirtumų tarp vyraujančių partijų praktinės veiklos. Simptomai, vedantys į visišką pakrikimą.

Gairės: vienybė, referendumas, Vilnius, kaunas, dvimiestis

Rašyti komentarą

Komentarai (1)