AR PAGRĮSTI MOKYTOJŲ REIKALAVIMAI?

Viešojo sektoriaus būklė Lietuvoje traukia ne vieno komentatoriaus dėmesį. Visų jų komentarai dažniausiai kritiški nupasakojant viešojo sektoriaus būklę šalyje.

Kritikos nusipelno beveik visos sritys. Paskutinės vietos tarp ES šalių pagal daugybę kriterijų tikrai nepuošia valstybės, kuri nori būti kelrode žvaigžde ES Rytų kaimynėms. Atskiros kritikos nusipelno gyventojų sergamumas tuberkulioze, savižudybės ir kt.

Švietimo ar sveikatos apsaugos finansavimas Lietuvoje irgi nėra siekiamybė nė vienai ES valstybei. Finansavimo dugne esančios sritys jau porą dešimtmečių yra stagnacijoje.

Dažnam kyla klausimas, kodėl taip yra? Daug kas linkęs atsakyti, kad reikia laukti, kada Lietuvos BVP pasieks Vokietijos BVP. Kai kam iš Lietuvos banko atrodo, kad per Lietuvos biudžetą pernelyg mažai persiskirstoma BVP. Taip teigdamas tūlas užmiršta, kad „Sodros“ ir Valstybinės ligonių kasos lėšos taip pat perskirstomos valstybės, o tada Lietuvos valstybės perskirstoma BVP dalis prilygsta jau ir ES perskirstomam vidurkiui.

Tad kur pakastas švietimo sistemos skurdas? Prieš lyginantis su svetimais, reikia susiskaičiuoti savo finansus. Pagal dalį švietimui nuo bendrojo vidaus produkto Lietuvos atsilikimas europiniame kontekste yra milžiniškas.

Iš kur galima būti paimti lėšų? Kuriose biudžeto vietose yra aiškios disproporcijos su ES 28 šalių vidurkiu? Ekonomikos išlaidos eilutės, po kuria slepiasi jos reguliavimas, Lietuvoje viršija ES vidurkį - tam Lietuvoje skiriama 6 proc., o vidutiniškai ES 4,3 proc. BVP. Tai beveik 650 milijonų eurų. Pridėkime dar per 800 milijonų eurų mokestinių lengvatų ir išimčių, kurių biudžetas negauna dėl paternalistinės ir ekonomine logika nepaaiškinamos politikos. Štai ir beveik pusantro milijardo eurų. Mokytojų reikalaujami 18 milijonų eurų yra valstybės mastu juokingi pinigai.

Visos šios šimtamilijoninės lėšos galėtų pagerinti tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos būklę, kurios yra svarbios gyventojų gyvenimo kokybei ir visuomenės stabilumui.

Pinigų yra, tiktai politikai ir vyriausybė juos naudoja ne ten, kur žadama prieš rinkimus. Mes turime rimtą prioritetų valstybėje problemą. Laikas atsisukti į realius visuomenės poreikius ir sistemiškai formuoti politiką.

Galbūt šis streikas - tai postūmis imtis rūpintis šalies žmonėmis, o ne vien keliais, kuriais tuoj nebus kam važinėti.

Prof. Šarūnas Liekis yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas