Kaip neseniai perspėjo Europos Komisijos energetikos komisaras Danas Jorgensenas, krizės metu „problema gali būti tiekimas, o ne tik kainos“, o prireikus gali tekti „įvesti perskirstymo priemones“. Ši pozicija rodo ne tik galimą intervenciją, bet ir kitą dalyką – pripažinimą, kad tam tikromis sąlygomis rinka nebesugeba užtikrinti net bazinio išteklių paskirstymo.
Tai kokia krizė artėja?
Formuojasi tiekimo sutrikimas, kuris vienu metu paliečia energetiką, logistiką ir pramonę, nes šie sektoriai remiasi tais pačiais srautais ir tuo pačiu metu praranda lankstumą.
Geopolitinė įtampa jau veikia pagrindinius energijos srautus, ypač per Artimuosius Rytus, o perdirbtų naftos produktų, įskaitant aviacinį kurą, pasiūla išlieka ribota dėl menkų atsarginių pajėgumų. Tai reiškia, kad net nedidelis sutrikimas gali sukelti disproporcingas pasekmes, nes alternatyvių šaltinių ar greito pasiūlos padidinimo galimybių nėra.
Europa tokio derinio – ribotos pasiūlos, priklausomybės nuo importo ir įtemptos geopolitinės aplinkos – nebuvo patyrusi daugelį metų.
Ką tai reiškia pramonei?
Pramonėje keičiasi prioritetai, nes energijos kaina praranda reikšmę, jei kyla abejonių dėl pačios energijos prieinamumo. Gamybos planavimas tampa mažiau patikimas, tiekimo grandinės praranda stabilumą, o atsargos iš efektyvumo požiūriu laikyto trūkumo virsta būtina sąlyga veiklai tęsti.
Lietuva panašią krizę jau yra patyrusi, tačiau šįkart mastas būtų kitoks.
Valstybės turės spręsti ne tik kainų, bet ir fizinio išteklių paskirstymo klausimą. Pirmųjų COVID-19 mėnesių patirtis parodė, kad be koordinavimo rinkose gali įsivyrauti chaosas – bendri sprendimai stringa, o viršų ima stipresnio ar greitesnio logika.
Todėl reikės:
– rezervų, kurie apimtų ne tik žaliavą, bet ir perdirbtus produktus;
– iš anksto nustatytų paskirstymo taisyklių tarp sektorių ir valstybių;
– infrastruktūros, leidžiančios perkelti srautus tarp regionų;
– sprendimų dėl vietinės gamybos, net jei ji brangesnė.
Šie sprendimai reiškia papildomas sąnaudas verslui. Be jų įmonės turės pačios finansuoti didesnes atsargas ir prisiimti tiekimo sutrikimų riziką. Todėl reikalingi konkretūs mechanizmai: mokesčių lengvatos arba dalinis finansavimas kritinių atsargų kaupimui; valstybės garantijos įmonėms, kurios plečia tiekimo šaltinius ar laiko didesnius rezervus bei likvidumo priemonės sektoriams, kurių veikla tiesiogiai priklauso nuo nenutrūkstamo tiekimo
Europos Sąjungos lygmeniu tai reiškia koordinavimą, kuris apimtų ne tik išteklių paskirstymą, bet ir sąnaudų pasidalijimą tarp valstybių. Laukia sudėtingi ir konfliktiniai sprendimai.
Reikia paskubėti su verslui reikalingais sprendimais – įskaitant nulinį tarifą reinvestuojamam pelnui ir tolesnius akcizo koregavimus.
(be temos)
(be temos)
(be temos)