ATSTATĖME ISTORINĮ TEISINGUMĄ

Man, kaip partizano ir tremtinės dukrai, itin svarbu ir labai džiugu, kad balandžio 18-ąją Seime įstatymo pakeitimu atstatytas istorinis teisingumas nuo okupacijų nukentėjusiems panašaus likimo Lietuvos gyventojams. Mano inicijuotoms Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 m. okupacijų, teisinio statuso įstatymo pataisoms balsų dauguma pritarė kolegos parlamentarai iš skirtingų frakcijų.

Svarbūs pokyčiai

Pagal iki šiol galiojusį teisinį reguliavimą tremtinio teisinio statuso negalėjo įgyti dalis asmenų, gimusių buvusių tremtinių, politinių kalinių šeimose už Lietuvos ribų (tremtyje), nes įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkto redakcija jų atvejų neapima.

Pagal priimtus pakeitimus, asmenys, gimę (įvaikinti) iki 1964 m. gruodžio 31 d. buvusių politinių kalinių ir tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienas iš tėvų (įtėvių) tuo metu buvo politinis kalinys ar tremtinys, kuriam pasibaigė įkalinimo ar tremties (ištrėmimo, nutrėmimo, uždraudimo grįžti į Lietuvą) laikas ir kuris iki vaiko gimimo nebuvo grįžęs nuolat gyventi į Lietuvą, bus pripažįstami tremtiniams prilygintais asmenimis.

Taip pat tremtiniams prilygintais asmenimis bus pripažįstami vaikai, gimę (įvaikinti) 1965 m. sausio 1 d. ir vėliau buvusių politinių kalinių ir tremtinių šeimose už Lietuvos ribų, jeigu bent vienam iš tėvų (įtėvių) buvo suvaržytos galimybės grįžti į Lietuvą, ribojamas gyvenamosios vietos įregistravimas ir įsidarbinimas Lietuvoje, ir dėl šių aplinkybių jis per šešerius metus nuo leidimo grįžti į Lietuvą datos nebuvo grįžęs į Lietuvą, kai šias aplinkybes jis pagrindžia dokumentais (jeigu tokių dokumentų nėra, aplinkybės turi būti nustatomos bendrosios kompetencijos teismo sprendimu kaip juridinę reikšmę turintis faktas).

Įvairios kliūtys

Noriu pažymėti, kad dalis buvusių represuotų asmenų, nors ir turėjo formalų leidimą grįžti į Lietuvą, negalėjo sugrįžti čia gyventi dėl bendrų politinio, administracinio pobūdžio suvaržymų, kylančių iš to meto totalitarinio ir okupacinio režimo vykdytos represuotų asmenų diskriminacinės politikos. Tuo metu už Lietuvos ribų jie susilaukė vaikų. Nereti atvejai, kai, pavyzdžiui, tremtinių šeimoje už Lietuvos ribų gimė trys vaikai, du iš jų įgijo tremtiniams prilyginto asmens teisinį statusą, nes gimė tėvų tremties laikotarpiu, o trečiam, taip pat gimusiam už Lietuvos ribų, tačiau pasibaigus tėvų tremties laikui, suteikti šį statutą nebuvo teisinio pagrindo.

Gerai žinome, kad dalis represavimo vietose laikinai gyventi likusių buvusių politinių kalinių ir tremtinių Lietuvoje nebeturėjo kur apsigyventi, nes represuojant buvo konfiskuota jų nuosavybė, gyvenamieji pastatai dažnai būdavo nukeliami, o dar dažniau – sunaikinami ar suvisuomeninami arba juose apgyvendinami svetimi žmonės.

Okupacinių režimų praeityje įvykdytos represijos ir prievarta minėtų asmenų atžvilgiu labai paveikė jų fizinę ir psichinę sveikatą.

Gana dažni atvejai, kai už Lietuvos ribų gimę asmenys nežino tikslių šeimos negrįžimo gyventi į Lietuvą priežasčių ir aplinkybių. Jie neturi jokių įrodančių dokumentų, kad jų tėvai patyrė ribojimų grįžti į Lietuvą, nes praėjo labai daug metų ir daugumos tėvai jau yra mirę.

Sovietinės okupacijos metais dėl Lietuvos Sovietų Socialistinėje Respublikje (LSSR) veikusių administracinių institucijų ar atskirų pareigūnų priešiškumo sugrįžtantiems represuotiems asmenims būdavo sunku Lietuvoje įsikurti, prisiregistruoti, įsidarbinti. Tai ir tuo metu dominavusi represuotų asmenų teises ribojanti diskriminacinė politika apsunkindavo ir atitolindavo sugrįžimą arba nuo greitesnio sugrįžimo sulaikydavo.

Turi kreiptis į centrą

Istoriografijoje pažymėta, kad paskutiniai iš Lietuvos represuoti asmenys iš tremties vietų buvo paleisti vadovaujantis Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos (SS AT) prezidiumo 1963 m. gruodžio 26 d. įsaku, o pagal šį įsaką jie iš tremties pradėti paleisti 1964 m., tačiau be teisės gyventi Lietuvoje, o sugrįžti į Lietuvą galėjo tik gavę LSSR Ministrų Tarybos leidimą gyventi Lietuvoje. Kol gaudavo tokį leidimą, pasiruošdavo ilgai kelionei, sugrįžimas dar papildomai užtrukdavo.

Pažymėtina, kad 1956–1961 m. laikotarpiu buvo priimti kiti panašūs SS AT prezidiumo įsakai, kuriais tremtiniai buvo paleidžiami iš tremties vietų, tačiau apribojant gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę, t. y. uždraudžiant grįžti ir gyventi Lietuvoje.

Objektyvias priežastis ir aplinkybes, dėl kurių buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai iki 1965 m. negalėjo sugrįžti nuolat gyventi Lietuvoje, pirmiausia nulėmė pats jų represavimo faktas.

Tremtiniams prilyginti asmenys nuo š. m. liepos 1 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą galės gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimu, 2024 m. teisę į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją galės įgyti apie 120 asmenų, o nuo 2025 iki 2028 m. kasmet dar apie 70 asmenų.

Dėl tremtiniams prilyginto asmens statuso nustatymo jie turės kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą.

Taip pat noriu pažymėti, kad okupacinių režimų praeityje įvykdytos represijos ir prievarta minėtų asmenų atžvilgiu labai paveikė jų fizinę ir psichikos sveikatą. Rusijos karas prieš Ukrainą dar sykį atskleidžia, kokią didelę žalą patiria tiek civiliai gyventojai, tiek kovotojai už laisvę. Svarbu suvokti, kad tokią brutalią agresiją patyrė ir Lietuvos tremtiniai, ir politiniai kaliniai bei jų vaikai, kurie šiandien, karo kontekste, vėl iš naujo išgyvena baimę, nerimą, stresą.