Ar šių metų Rusijos bandymus užkariauti Ukrainą derėtų laikyti Trečiojo pasaulinio karo pradžia? Žodžių "pasaulinis" ir "karas" kombinacija visada skambėjo be galo grėsmingai, tačiau tiek Pirmasis, tiek Antrasis, tiek Šaltasis pasauliniai karai tėra tyrinėtojų sugalvotos ir pritaikytos sąvokos, kuriomis siekiama įsprausti į platesnius rėmus visą netiesiogiai susijusių smulkesnių karų, sukilimų ir kitų politinių įvykių bei procesų virtinę.

Masių sąmonėje pasaulinių karų pradžia dažniausiai siejama su labai konkrečiomis datomis ir įvykiais (Austrijos–Vengrijos imperijos sosto įpėdinio nužudymas 1914 m. vasarą ir Trečiojo reicho bei SSRS invazija į Lenkiją 1939 m. rudenį), tačiau nereikėtų užmiršti, kad tiek iki 1914 m. birželio 28-osios, tiek iki 1939 m. rugsėjo Europoje ir kitose pasaulio dalyse daugelį metų vyko daugybė įvairiausių socialinių, ekonominių, karinių ir politinių procesų, atvedusių žmoniją į grėsmingas masines smurto orgijas.

Pažvelkime į Antrąjį pasaulinį karą. Iš pradžių buvo Pirmasis (1914–1918). Vokiečiai pralaimėjo (dalis jų manė, kad politikai pavogė iš jų pergalę), nugalėtojai "apkramtė" Antrojo reicho valdas (1871–1918), įpareigojo Vokietiją sumokėti milžiniškas reparacijas ir tuo pat metu teikė paskolas joms padengti.

Kol vokiečiai niršo dėl ekonominių problemų ir patirto pažeminimo, likęs pasaulis linksminosi. Baigiantis trečiajam XX a. dešimtmečiui, žmoniją apėmė ekonominis krachas. Šį kartą kentėjo ne tik vokiečiai, bet ir daugybė kitų pasaulio tautų.

Žodžių "pasaulinis" ir "karas" kombinacija visada skambėjo be galo grėsmingai.

"1929–1931 m. ekonominė audra Japonijai smogė ne mažiau skaudžiai nei kitoms pasaulio šalims. Nuo 1914 m. jos gyventojų skaičius išaugo nuo 50 iki 70 milijonų žmonių. Metalurgijos gamyklų padaugėjo nuo 50 iki 148. Išgyventi buvo vis sunkiau. Ryžių šalyje buvo išauginama tiek pat, o jų importas brango. Japonijai verkiant reikėjo žaliavų ir užsienio rinkų. Dėl smarkios depresijos Anglija ir keturiasdešimt kitų šalių ilgainiui ėmė taikyti vis daugiau apribojimų arba nustatė didelius muitus iš Japonijos importuojamoms prekėms, kurios buvo gaminamos naudojant kur kas pigesnę darbo jėgą nei Europoje ar Amerikoje. Kinija tapo svarbiausia Japonijos tekstilės ir kitų gaminių rinka ir beveik vieninteliu anglių ir geležies rūdos šaltiniu. Todėl Japonijos politikai priėjo prie išvados, kad pagrindinis jų uždavinys yra užvaldyti Kiniją", – samprotaujama Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965) memuarų "Antrasis pasaulinis karas" pirmajame tome "Pakeliui į katastrofą".

1931 m. rugsėjo 18 d. Pietų Mandžiūrijos geležinkelio zonoje buvo detonuoti sprogmenys. Sprogimas nepadarė jokios realios žalos, tačiau jis tapo pretekstu japonams įsiveržti į gamtiniais ištekliais apdovanotą Mandžiūrijos regioną.

Neatmetama prielaida, kad japonų kariškiai veikė savavališkai, neturėdami nei valdžios, nei savo imperatoriaus (1901–1989) palaiminimo, ir kad jie patys sąmoningai sukėlė daugiau nei penkis mėnesius trukusią invaziją išprovokavusį rugsėjo 18-osios sprogimą.

1931 m. lapkritį, dar nesibaigus japonų "specialiajai operacijai" Mandžiūrijoje, paskutinysis Kinijos imperatorius, Qing (1644–1912) dinastijos atstovas Puyi (1906–1967), padedamas Japonijos politikų ir karininkų, atvyko į protėvių žemę, kad taptų naujos marionetinės, de facto japonų valdomos Mandžiūrijos valstybės valdovu.

Ištirti Mandžiūrijoje susidariusią padėtį Tautų Sąjunga (League of Nations) patikėjo britų didikui Victorui Alexanderiui George‘ui Robertui Bulwerui Lyttonui (1876–1947).

"Komisijos išvados buvo paprastos: Manchukuo yra dirbtinis Japonijos Generalinio štabo kūrinys, ir steigiant šią marionetinę valstybę visiškai nebuvo atsižvelgta į gyventojų norus", – teigiama W.Churchillio knygoje.

1933 m. kovo 27 d. Japonija pasiskelbė pasitrauksianti iš Tautų Sąjungos. Ketvirtojo XX a. dešimtmečio pradžios ekonominės problemos ne tik provokavo karingas nuotaikas ir agresyvesnę įvairių valstybių užsienio politiką, bet ir išaugino milžinišką "kietos rankos, išsprendžiančios visas gyvenimo bėdas" paklausą.

Itin didelės viltys buvo siejamos su marksizmo doktrinomis ir jas įgyvendinti bandančia Sovietų Sąjunga, tačiau netrūko ir kitokių ideologijų. Tuo metu Italijoje jau buvo įsitvirtinęs fašistinis Benito (1883–1945) režimas, o Vokietijoje savo sparnus pradėjo kelti nacionalsocialistų darbininkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei).

1932 m. gegužės 15 d. į oficialią Japonijos ministro pirmininko Inukajaus Tsuyoshio (1855–1932) rezidenciją įsiveržė būrys jaunų karinio jūrų laivyno uniformas vilkinčių vyrų ir į 76 metų senolį paleido šūvius. Pasakojama, kad prieš mirtį ministras pirmininkas prašė nešauti ir kvietė užpuolikus pasikalbėti.

Tą pačią dieną ekstremistai bandė užpulti valstybės antspaudo saugotojo pareigas einančio didiko Makino Nobuaki (1861–1949) rezidenciją ir įvykdyti teroro aktus Mitsubishi banko būstinės bei kitų svarbių įstaigų pastatuose. Jie taip pat planavo nužudyti tuo metu Tekančios Saulės šalyje vizitavusį Mažąjį Valkatėlę (Little Tramp) – Charlie Chapliną, tikėdamiesi, kad tai išprovokuos Japonijos ir JAV karą.

Prasidėjus teismui, paaiškėjo, kad bene didžiausia atsakomybė už 1932 m. gegužės 15-osios šėlsmą teko ne išpuolį įvykdžiusiems jauniems kariūnams, o civiliui – Kozaburo Tachibanai (1893–1974).

K.Tachibana buvo savotiškas Levo Nikolajevičiaus (1828–1910) sekėjas. Jis tikėjo gyvenimo kaime teikiamu dvasiniu penu ir mažos agrarinės valstybės taurumu bei teigė, kad visos japonų ir kitų žmonių bėdos kyla ne tik dėl vakariečių imperializmo ir laisvosios rinkos ekonomikos santvarkos, bet ir dėl despotiško urbanizuotų vietovių pozos provincijos atžvilgiu.

Ši byla sukėlė Japonijos visuomenėje nemenką susidomėjimą. 47 teisiamieji sulaukė daug palaikančių žinučių ir dovanų iš gerbėjų bei gavo gana simbolines bausmes (nuo vienerių iki penkiolikos metų kalėjimo). Įkalinimo iki gyvos galvos bausmė buvo skirta vieninteliam K.Tachibanai.