Tą akimirką jis atrodė tvirtas, ryžtingas, pasitikintis savimi, o nemaža dalis žmonių jo asmenį siejo su šviesesnės ateities pažadu. Keisti gandai apie Boriso pomėgį kilnoti taurelę tuo metu jau sklandė (spokesman.com portale pateikiamas straipsnis „Anot buvusio asmens sargybinio, B. Jelcinas bandė nusižudyti“ (angl. „Yeltsin tried suicide, says his ex-bodyguard“, 1997 06 28), tačiau SSRS likvidavimo išvakarėse jis dar nebuvo tapęs alkoholizmą išjuokiančių anekdotų personažu.
Žmonės jo klausėsi ir noriai atsiliepė į raginimą priešintis perversmo organizatoriams. Jie rinkosi į piketus, nepaisydami šarvuotos technikos grėsmės, ir statė barikadas, o ir juos tramdyti turėję kareiviai šį kartą kažkodėl nerodė didelio noro teptis rankų krauju.
Anot vienos versijos, jų abejones dar labiau pakurstė viešas Aleksandro Vladimirovičiaus Ruckojaus (1947) raginimas pereiti į Boriso Nikolajevičiaus pusę („Radio Free Europe / Radio Liberty“ portale pateikiamas straipsnis „Rusija: nepavykusio sovietinio 1991-ųjų perversmo chronologija“ (angl. „Russia: A Chronology of 1991 Failed Soviet Coup (Part 1)“, 2001 08 15).
Dėl dalyvavimo SSRS specialiojoje operacijoje Afganistane (1979–1989) A. V. Ruckojus buvo įgijęs nemažą autoritetą, todėl dabar, pasinaudodamas tuo, kreipėsi į karininkus, karius bei jūreivius ir ragino juos nesiimti veiksmų prieš civilius. Tuo metu jis dar, matyt, nežinojo, kad po poros metų (1993 m. rudenį) jam vėl kartu su kitais teks ginti Baltąjį namą (rus. „Belyj dom“) nuo tankų. Šį kartą atsiųstų Boriso Nikolajevičiaus.
Liūdnas likimas laukė ir kito politinio veikėjo, per 1991 m. rugpjūčio 18–22 d. įvykius SSRS pabandžiusio susikurti sau politinį kapitalą ateičiai. Teigiama, kad Sankt Peterburgo (Leningrado) mero pareigas tuo metu jau ėjęs Anatolijus Aleksandrovičius Sobčiakas (1937–2000) taip pat ragino žmones priešintis perversmui ir, sutelkęs dešimčių tūkstančių protestuotojų minias, neleido kariuomenei įžengti į miestą.
Nežinia, ko jis tikėjosi, tačiau likimas jam, kaip ir Borisui Nikolajevičiui, buvo numatęs gana liūdną vaidmenį, atvedant į Rusijos valdžią dabar jau beveik tris dešimtmečius joje vešantį veikėją („Los Angeles Times“ straipsnis „Anatolijus A. Sobčiakas – rusų reformatorius, Vladimiro Putino mentorius“ (angl. „Anatoly A. Sobchak; Russian reformer, Putin mentor“, 2000 02 21).
Teigiama, kad žmonių, išgirdusių A. V. Ruckojaus raginimus, gretose buvo ir Dmitrijus Aleksejevičius Komaras (1968–1991). Jam tebuvo vos 22-eji, tačiau jis jau buvo spėjęs tarnauti Afganistane, grįžti namo ir įsidarbinti baldų fabrike. Prasidėjęs bandymas įvykdyti valstybės perversmą jį menkai tesujaudino, tačiau Afganistane tarnavusio lakūno A. V. Ruckojaus atsišaukimai patraukė jo dėmesį („The Washington Post“ straipsnis „Trys sovietinio perversmo aukos“ (angl. „The three casualties of the Soviet coup“, 2011 08 19).
Rugpjūčio 20–21 d. naktį perversmininkai pabandė surengti nesėkmingai pasibaigusį Baltojo namo šturmą, per kurį D. A. Komaras, Vladimiras Aleksandrovičius Usovas (1954–1991) ir Ilja Maratovičius Kričevskis (1963–1991) žuvo kartu su kitais, bandydami sustabdyti manevruojančius šarvuočius.
Atsitiktiniam stebėtojui, žinančiam apie tų laikų įvykius Sakartvele (1989 m. balandis), Kinijos Liaudies Respublikoje (1989 m. birželis), Azerbaidžane (1990 m. sausis) ir Lietuvoje (1991 m. sausis), šios trys mirtys galbūt gali atrodyti nerimtai, tačiau šie trys jauni žmonės iš esmės žuvo dėl to, kad vieną savo gyvenimo akimirką buvo patikėję geresnės Rusijos pažadu.
Prie šių trijų kraujo aukų, kuriomis buvo sumokėta už miglotą laisvės bei demokratijos pažadą, galima priskaičiuoti ir dar dvi.
Latvių kilmės vidaus reikalų ministras Borisas Karlovičius Pugo (1937–1991) buvo vienintelis „Valstybės nepaprastosios padėties komiteto“ (rus. Gosudarstvennyj komitet po črezvyčainomu položeniju) narys, po perversmo žlugimo nusprendęs nusišauti.
Anot vienos versijos, jis iš pradžių šovė į žmoną, o paskui įsikišo pistoleto vamzdį į burną ir nuspaudė gaiduką (upi.com portale pateikiamas straipsnis „Sąmokslininkas ramiai atsiliepė į persekiotojo skambutį, tada šovė į žmoną ir nusižudė pats“ (angl. „Conspirator calmly took call from pursuer, then shot wife, self“, 1991 08 23).
Anot trumpos ir miglotos „Los Angeles Times“ publikacijos „Po bandymo nusižudyti mirė perversmo organizatoriaus B. Pugo žmona“ (angl. „Wife of Coup Plotter Pugo Dies After Suicide Attempt“, 1991 09 05), Valentina Ivanovna (1938–1991) pati pabandžiusi nusižudyti vyro pistoletu ir galiausiai mirusi ligoninėje.
Pasakojimuose apie jų mirtį galima rasti daug keistų detalių, verčiančių abejoti oficialia įvykių versija, tačiau tuo stebėtis nereikėtų. Rusijoje su politika susijusiems žmonėms taip nutinka gana dažnai.
Naujausi komentarai