Minint 25-ąsias Sausio 13-osios metines viešojoje erdvėje susiginčyta, ar neužmirštuolė tikrai atspindi mūsų kovą už nepriklausomybę. Jeigu prieš ketvirtį amžiaus kas būtų pasakęs, kad tauta suskils dėl popierinės gėlelės, būtume tai palaikę įžeidimu ar penktosios kolonos insinuacija. O šiandien tokios beprasmės diskusijos – Lietuvos realybė. Siurrealistiška ir tragikomiška.

Negi tikrai mūsų laisvė verta kažkokio kone buitinio konflikto dėl to, kiek neužmirštuolė yra lietuviška, kiek ji – rusiška "nezabudka"?

Segintieji mėlynąją gėlelę išduoda Sausio 13-osios aukas, tikina iš kažkur ūmai atsiradę neužmirštuolės oponentai. Tuo pat metu jie patys – tikėkime, nesąmoningai – iškreipia šios dienos prasmę, nes joje nėra simbolių, tik vienintelis dėmuo – laisvė.  Rašyti ir nerašyti ženklai – visa tai tik fonas, kuris negali ir neužgožia tikrųjų tikslų.

Tereikia prisiminti 1988-uosius ir anuomet ant kiekvieno kampo šmėžavusius simbolius, spalvas bei žodžius: virtines pjautuvo ir kūjo duetų, komunistų partiją šlovinančius lozungus. Jei tąkart būtume tikėję jų galia, nebūtume pabudę tautiniam atgimimui, susibūrę į Sąjūdį, per tūkstantinius mitingus nebūtume skandavę "Lietuva", sveikinę vienas kito su Kovo 11-ąja – pastarosios paprasčiausiai nebūtų buvę. Nebūtų buvę ir Sausio 13-osios. Dienos, kai gerai to nė nežinodami, pralaimėję mūšį dėl televizijos bokšto, laimėjome kovą dėl laisvės.

Sausio 13-oji, tądien ir per visus okupacijos metus žuvę kovotojai už Lietuvos laisvę verti didesnės pagarbos nei peštynės dėl simbolių. Direktorių paliepimu ar savo valia uždegtos žvakelės mokyklų languose, neužmirštuolė, trispalvė švarko atlape, tautinė juostelė vietoje kaklaraiščio, kaip telefono šaukinys skambanti "Tautinė giesmė" – Sausio 13-ajai atminti tinka bet kokie simboliai, nes ji yra daugiau nei simbolis, o tautos laisvė – daugiau nei viena diena.