Priminkite, kada ir kur Lietuvoje vyko masinės akcijos, kuriomis mes, kalintų, kankintų ir žudytų disidentų tauta, puikiai žinanti žmogaus laisvės kainą, piktinomės dėl represijų prieš A.Navalną? Kur tie, kas aidu atliepė iš JAV pasiekusius antirasistinius šūkius „Black lives matters“ ("Juodaodžių gyvybės svarbios") ir, nepaisydami tomis dienomis Lietuvoje ką tik nušauto policininko tragedijos, rinkosi į protestus prieš JAV pareigūnų smurtą? Negi mums tikrai kažkas turi nurodyti, kieno gyvybės yra svarbios.

Lietuvoje viešoji nuomonė apie A.Navalną, stipriausią per pastaruosius du dešimtmečius Vladimiro Putino politinį oponentą, akivaizdžiai klumpa ties Krymo tema. Ukrainos teritorinis vientisumas ir Rusijos okupuotų žemių grąžinimas neabejotinai yra vienas svarbiausių šių dienų Europos, o ir viso Vakarų pasaulio klausimų. Į jį neišvengiamai, labai aiškiai, be išvedžiojimų turės atsakyti ir A.Navalnas. Lietuvoje laikinąjį egzilį radę jo bendražygiai turėjo ir dar turės ne vieną progą suprasti, kad Krymo deokupacija – jų lyderio raktas nuo Vakarų politinio elito salono durų. Tačiau tam, kad išgirstume viziją, kaip ruošiasi išmėžti arklides, kuriomis Krymo pusiasalį pavertė V.Putinas, A.Navalnas turi atgauti laisvę, tapti visaverčiu Rusijos politiku su registruota partija ir programa. Kol kas, jau antrą kartą per pastarąjį pusmetį, jis apskritai kovoja dėl savo gyvybės.

Tas, kam vis tiek atrodo, kad Rusijos teritorinių pretenzijų klausimu su šiuo žmogumi reikia žaisti it Ostapui Benderiui su eiline „auksinių“ kėdžių partija – pirmiau pažadai, paskui parama, reikia suprasti, jog kiekvienas politinis kalinys Rusijoje yra ir civilizuoto pasaulio skaudulys.

Tas, kam vis tiek atrodo, kad Rusijos teritorinių pretenzijų klausimu su šiuo žmogumi reikia žaisti it Ostapui Benderiui su eiline „auksinių“ kėdžių partija – pirmiau pažadai, paskui parama, reikia suprasti, jog kiekvienas politinis kalinys Rusijoje yra ir civilizuoto pasaulio skaudulys. Jei Ukraina už mūsų fizinį saugumą kovoja Donbase, naujoji liberalioji Rusijos visuomenė nematomame Rytų fronte gina mūsų, Europos, vertybes: teisę į laisvą žodį, rinkimus, teisingą teismą, privačią nuosavybę.

Saviems teismams neleisdamas vykdyti privalomų EŽTT sprendimų Kremlius šiurkščiai pamina ne tik vieno Rusijos piliečio teises – jis kėsinasi į Senojo žemyno turtą, svarbesnį už laisvą asmenų judėjimą ar kokias hedonistines galimybes – į Europos žmogaus teisių ir laisvių sistemą. Dėl jos žmogaus teisės iš filosofinių idėjų pavirto teisiniais įsipareigojimais, ji suteikia kiekvienam žmogui galimybių apsiginti tarptautiniu lygiu. Šiomis galimybėmis, beje, yra pasinaudojęs ne vienas Lietuvos teismuose tiesos neradęs mūsų bendrapilietis.

Žvelgiant per šią prizmę, A.Navalnas – tai ne tik potenciali alternatyva V.Putinui. Tai žmogaus, kuris savo valstybėje nuteistas, nors nepadarė nusikaltimo, kuris yra neteisėtai kalinamas, kuris badauja, nes iš jo atimta net paskutiniam recidyvistui suteikiama teisė į kvalifikuotą medicinos pagalbą. A.Navalnas – toli gražu ne pirmasis, ne vienintelis represuojamas Rusijoje gyvenantis europietis. Gal tik garsiausias. Jei analogiškoje situacijoje būtų atsidūręs kokios socialiai jautrios visuomenės grupės atstovas – juk netylėtume, ar ne? Juk mums, Vakaruose, svarbios visos gyvybės?

Šeštadienį į paskutinę kelionę bus išlydėtas karalienės Elžbietos II sutuoktinis princas Filipas. Apie Edinburgo hercogo asmenybę, nuopelnus monarchijai, o labiausiai – jos valdovei, jau parašyta gausybė tekstų. Tačiau net ir jie nepadės iki galo suprasti, koks gi buvo princas Filipas. Galime baigti oskfordus, gauti britiškuosius pasus, išmokti aristokratiškų manierų ar net įsilieti į Jungtinės Karalystės elitą, tačiau, negimę karaliaus valdinių šeimoje, nesuvoksime, ką reiškia mylėti ar nekęsti savojo monarcho (ar monarchės), jo(s) gimimo dieną švęsti tarsi savą, jo(s) žodžio laukti tarsi padrąsinimo, nuodėmės išrišimo ar gūdžiausios nakties pabaigos. Tad ir ši karališkoji mirtis mums reiškia ką kita nei ūkanotojo Albiono gyventojams. Bendra tik viena: tai ženklas apie neišvengiamai artėjančią epochos pabaigą.

Bendra tik viena: tai ženklas apie neišvengiamai artėjančią epochos pabaigą.

Privilegijos gyvendami naujajame tūkstantmetyje, naujajame amžiuje, kartkartėmis įkvėpti praeities oro neteksime, vos iškeliaus paskutiniai XX a. senbuviai, istorinių įvykių, kurių žaizdas vis dar gydome, liudininkai. Tie, kas kaip princas Filipas išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Kas gyvenęs gerokai labiau į rytus pažino politikos beprotysčių ir asmeninės laisvės kainą, kas ne dėl asmeninių ambicijų ar bankroto, bet dėl primestų aplinkybių keliskart turėjo kurti sau naują gyvenimą. Būti nublokštam į tremtį ar egzilį, išgyventi sąžinės kankinystę – tai ne tas pats, kas, pasirinkus ekonominę emigraciją, kurti naują buitį ar savo noru keisti tikėjimą. Būti savanoriu taikos metu – ne tas pats, kas tėvynę ginti žudant svetimos kariuomenės eilinį. Pasijusti reikšmingam maitinant Afrikos vaikus – ne tas pats, kas rizikuojant savo šeimos gyvybe slėpti žydų šeimą.

Išlydėję XX a. senbuvius atsisveikinsime su epocha, kurioje būta daugybės pavojų, nepagydomų ligų, bet daug mažiau eufemizmų; kurioje natūralus buvo ne tik moterų grožis, bet ir politikų kalba, laikysena, kur intelektualai tarnavo savai tiesai, o ne pataikavo miniai ir rinkai. Ir taip, atsisveikinsime su pasiaukojančios meilės, amžinybę trunkančios santuokos epocha. Pastarąją, skaičiavusią net 73 metus, puoselėjo ir princas Filipas, karjeros, tikėjimo ir paveldėtų titulų atsisakęs tam, kad taptų savosios širdies karalienės šešėliu.

Sakydami, kad karinio parengimo pamokos būdavo vienos nemėgstamiausių, nepasakytume nieko. Jos dešimtmečiais pirmavo nekenčiamiausiųjų sąraše, aplenkusios matematiką, fiziką ar kirčiavimą – visas tas pamokas, kurias kiekviena karta apibūdina vienodai: "Dalykai, kurių gyvenime niekada neprireiks." Ir kas galėjo numanyti, kad niekada taip ir neprireiks gebėjimo per kelias sekundes užsimaukšlinti dvokiančią dujokaukę ir net bėgti su ja, išardyti ir vėl sudėti ginklą ar kuo toliau į menamo priešo pusę nusviesti granatą.

Bene prasmingiausiai karinio parengimo klasės inventorius pasitarnavo tuomet, kai jau išsilaisvinusioje Lietuvoje sėkmingai teleportavosi į ugdymo įstaigų darbuotojų namus, iš kurių atsidurdavo pas kokį sovietinių suvenyrų geidžiantį Vakarų turistą. Ar anuomet kas galėjo numanyti, kad po kelių dešimtmečių pamokos, kuriose bus kalbama apie saugumą, taps vienos populiariausių tarp nūdienos mokinukų? Kas gali būti geriau, nei metai iš metų kartojamos saugaus elgesio žaibuojant ar prie vandens telkinių taisyklės?

Dabartinis požiūris į žmogaus saugą sovietinį aplenkė šviesmečiais, tačiau, kaip parodė pandemija, jau spėjo gerokai atsilikti nuo realybės.

Dabartinis požiūris į žmogaus saugą sovietinį aplenkė šviesmečiais, tačiau, kaip parodė pandemija, jau spėjo gerokai atsilikti nuo realybės. Išmokyti vaikus, kaip naudotis fizine apsauga – taisyklingai užsidėti kaukę ar dezinfekuoti rankas, buvo visai nesunku. Kur kas sudėtingiau jiems išaiškinti, kad, užklupus pavojui, svarbu išlikti ramiam. Užpuolus šuniui ar žaibui, geriau nebėgti. O ką daryti, kai mokykla ūmai persikrausto į tavo namus ir, išgyvendamas paauglystės audras, pernakt turi suvokti, kad teoriškai pamokos tęsiasi, bet praktiškai jos yra visai kitokios? Kad, gavus marias laisvės, pareigos niekur nedingo, rezultatų kartelė nenukrito?

Pedagogai neleis sumeluoti: mokėti atsispirti nematomo priešo gundymams pasirodė gebantys toli gražu ne visi. Kai kam tai prilygo krosui su dvokiančia dujokauke. Jei, kaip sako epidemiologai, prie koronaviruso grėsmės bent kol kas teks priprasti, turėsime pakeisti formalų požiūrį į saugumą ir mokyti vaikus ne tik tinkamo elgesio gatvėje ar vandenyje, bet ir psichologinio atsparumo visokiems force majeure. Net ir įveikus virusus, toks gebėjimas gyvenime tikrai pravers.

Apsnūdę vargiai galėtume detalizuoti pastarąją būseną, tačiau nebūtų lengva ir išvaikius miegus. Į galvą šautų tokios viena kitai prieštaringos sąlygos, kurios, jei būtų įgyvendintos kokioje gyvenimo laboratorijoje, sukeltų nevaldomą sprogimą. Šiame laimės aplinkybių sąraše neabejotinai būtų orūs atlyginimai, atvirkščiai proporcingi darbo našumui. Puiki sveikata be varginančių profilaktinių patikrinimų. Labai simboliniai pajamų mokesčiai ir vokiškos pensijos, nemokamas viešasis transportas, neišsenkanti valstybės parama ūkininkams, Palangos verslininkams, gausioms šeimoms, viengungiams, tėvams ir bevaikiams. Žinoma, dar ir pigios, bet labai kokybiškos maisto prekės. Išskirtinė švietimo sistema, kai be prievartos atlikti namų darbus išugdomi PISA lentelių lyderiai. Na, ir visuose prestižiniuose apdovanojimuose šmėžuojančios lietuviškos pavardės, net jei jų savininkams jų genealogija visai nerūpėtų. Tokiomis sąlygomis turėtume pasijusti orūs ir laimingi. O kol kas naujausiame Jungtinių Tautų sudaromame Pasaulio laimės indekse esame 38-i, nagus graužiame matydami, kad pirmieji pasaulyje ir vėl yra suomiai.

Yra ir oficialus priežasčių sąrašas, tačiau, lietuvio akimis, jis yra niekinis, nes argi apskritai gali būti laiminga tauta, kuri moka milžiniškus mokesčius?

Nors sudarant šį indeksą žmonės vertino ir kovą su COVID-19, laimingiausiųjų aukštumose suomiai yra jau ne pirmus metus, tad ieškant laimės sąlygų kova su virusu tikrai nėra svarbiausia. Žinoma, yra ir oficialus priežasčių sąrašas, tačiau, lietuvio akimis, jis yra niekinis, nes argi apskritai gali būti laiminga tauta, kuri moka milžiniškus mokesčius, aktyviai puoselėja lyčių lygybę (dabartinė premjerė ne tik moteris, ne tik labai jauna, bet dar ir užaugusi vienalyčių partnerių šeimoje), yra priversta kęsti šaltą jūrą, net vasarą šildosi pirtyse, maitinasi labai neegzotiškai, gurkšnodama labai brangų alkoholį? Juk ir mes patys visa tai turime, tik kažkodėl nesijaučiame laimingi. Ar nebus pagrindinė laimės recepto dedamoji – ne kokie už projektinius pinigus įsisavinti stebuklai, bet paprastas gebėjimas mėgautis tuo, ką gauni jau gimdamas? Ir, be abejo, dideli mokesčiai bei labai protingi juos skirstantys žmonės.

Kompanijos "Norstat" atlikta visuomenės apklausa parodė susiformavus naujai (ar įsigalėjus primirštai) tradicijai planuoti pirkinius ir mažiau slampinėti tarp lentynų. Vadinasi, bent teoriškai išsiugdėme atsparumą neplanuotam skanėstų pirkimui. Absoliuti dauguma respondentų sako net ir po karantino visiškai arba iš dalies apsipirksiantys taip, kaip įprato per šiuos metus: su sąrašiuku rankose. Ką į jį susirašome, atskleidžia didieji prekybos tinklai, pasižvalgę po mūsų krepšelius. Panašu, kad iš įprasto maršruto namai–vaikai–darbas–pramogos išnykus pastarajam dėmeniui, išreikštam kelionėmis, kultūros renginių ir draugų lankymu, virtuvė virto atasvara išorinio pasaulio suirutei. Sukandę dantis epidemiologams ir politikams delegavome teisę nurodinėti, kada kirptis ir kur sportuoti, tad bent prie savo puodų ir šaldytuvo jaučiamės prezidentais. Apie tai byloja ne tik susiaurėję drabužiai, bet ir gerokai išaugusi maisto produktų apyvarta. Virtuvėje it kokioje dailininko dirbtuvėje, liejame savo fantaziją, tikriname prigimtinius talentus ar, n-ąjį kartą bandydami sukurti kulinarinį šedevrą, atliekame dvasinės ištvermės pratimus.

Politikams delegavome teisę nurodinėti, kada kirptis ir kur sportuoti, tad bent prie savo puodų ir šaldytuvo jaučiamės prezidentais.

Sprendžiant iš pirkinių prioritetų, atliepdamas fiziologinį poreikį užpildyti skrandį eilinis pandemijos išgyventojas patenkino ir susikaupusį poreikį pažinti jei ne naujus kraštus, tai bent naujus skonius ar kvapus. Ne vien bulvėmis gyvas lietuvis, tad pirkome pastebimai daugiau etninės virtuvės produktų, miklinome rankas sukdami sušius, užsrėbdami tailandietiška "Tom Kha gai" su kokoso pienu. Pandemija patvirtino ir skaniai gaminančių mamų atžalas jungiančią išmintį, kad "viena naminė bandelė geriau nei trys pirktiniai eklerai": parduodamų konvejerinės gamybos konditerijos skanėstų kiekis žymiai nukrito. Tendencija išryškėjo dar pernai pavasarį, tad ryšys tarp suvalgomų keksiukų, uždarytų mokyklų ir rytais biuruose su "kuo nors prie kavos" būreliais "posėdžiaujančių" kolegų akivaizdus.

Per daug priartėjęs prie kulisų patirtum mirtinų dvasinių sužalojimų, įsipainiotum aistrų ir interesų gijose, kurios, vingiuodamos per įvairius oficialius ir neoficialius teatralų būrelius, driekiasi iki pat Kultūros ministerijos. Tad ir skaitydamas naujieną apie 2020-ųjų Auksinių scenos kryžių (AKS) nominacijas vidutinis statistinis teatro mėgėjas nematys tarpueiliuose prikaišiotų užkoduotų žinučių. Tik tai, kas parašyta juodu ant balto. Ką gi jis perskaito šiemet? Pirmiausia apskritai maloniai nustemba, kad pandemija nesustabdė AKS traukinio. Naktiniai karantino aliarmai pernykštį teatrų sezoną paliko apskabytą, premjeros masiškai perkeltos, vėliau – ir atšauktos, bet AKS kandidatų sąrašas tikrai netrumpas. Kuo ne stebuklas? Panašu, tie keli mėnesiai išgelbėjo teatralus: suspėta scenoje jei ne suvaidinti, tai bent surepetuoti.

Panašu, tie keli mėnesiai išgelbėjo teatralus: suspėta scenoje jei ne suvaidinti, tai bent surepetuoti.

Už unikalią (tikėkime, vienkartinę) nominaciją "Pandemijai atsparus teatras" įsteigusiai AKS žiuri – atskiri aplodismentai. Santykį su virtualiąja realybe kiekvienas teatras kūrė savaip, išgyvendamas visas įmanomas stadijas arba įstrigdamas kurioje nors iš jų. Neigimas, susitaikymas, entuziastingas požiūris kaip į iššūkį, nuovargis, vidinis imperatyvas vėl kažką virtualiai daryti, sąmoningas sprendimas virtualumą priimti kaip naują dimensiją, tarsi savotišką žanrą, – už nuoširdžias pastangas vaduotis iš pančių nuoširdžių padėkų verti visi Lietuvos teatralai. Net ir tie, kurie, pernai pavasarį atsargiai patikrinę vandens temperatūrą kokiu virtualiuoju projektu iš archyvų, antrojo karantino metu nebežengė į nežinomus vandenis ir tykiai laukia atoslūgio. Žinoma, teatro mėgėjas norėtų paklausti žiuri, ar tos kelios už AKS borto likusios pandeminių metų premjeros tikrai tokios beviltiškos, ar tiesiog nespėta jų pamatyti. Kultūros ministerijos jis klustelėtų, ar nebus pasinaudota paties gyvenimo peršama proga atsisakyti tos su teatro gyvenimu nesuderinamos laiko knebeknės, kai AKS skirstomi ne už sezono darbus, bet kalendorinius metus. Teatralų – ar vasarą jie ir vėl atostogaus, užuot naudojęsi pandemijos atokvėpiu, rodę spektaklius ir tyliai "kaupę lašinius" rudenį būsiančiam naujam viruso sezonui, apie kurį, tegu ir lengvesnį, kalba epidemiologai. Tačiau žiūrovas veja šalin nuodėmingąjį smalsumą ir, mąstydamas apie jam skirtą vietą scenos menų pasaulyje, kantriai laukia AKS atomazgos. Tai, ką jam bus leista pamatyti, turėtų būti gražiau už visas potekstes.

Atrodytų, turėdami patirties su būriu valstybę valdyti panūdusių virėjų, žinodami, kokį morališkai suluošintą žmogų užaugina tokia vienos nuomonės visuomenė, teisę kalbėti ir diskutuoti turėtume priimti kaip nekvestionuojamą vertybę.

Deja. Kunigas Algirdas Toliatas ne savo valia atvėrė akis: deklaruodami laisvę patys esame įkalinę save trumparegystės ir paniekos kalėjime. Nors deklaruojame kitaip, nemenkai daliai iš mūsų žodžio, tikėjimo, idėjos laisvė tėra gražūs įrašai dokumentuose. Tikrosios vertybės pasimatė po to, kai A.Toliatas, vienas populiariausių, net madingiausių, kunigų savo socialiniame tinkle pakvietė pasirašyti peticiją, prieštaraujančią Stambulo konvencijos įgyvendinimui Lietuvoje.

A.Toliatą ir nemenką jo bendraminčių būrį užvirto tokia viešos paniekos ir patyčių banga, kad net tų sveikos nuovokos žmonių, kurie apie minėtą Stambulo dokumentą nebuvo suformulavę savos nuomonės ar neskubėjo jos garsinti, negalėjo neapimti svetima gėda. Panoręs teisiniu keliu apginti savąją garbę, dvasininkas be vargo laimėtų.

Dešimtis tūkstančių sekėjų ne dėl kokių madingų banalybių subūręs tikėjimo įtaikdarys atlaikys pažeminimo bangą. Kaip ir visa jo atstovaujama katalikų bažnyčia, kiti viešai savo nepopuliarią nuomonę išsakę asmenys. Tačiau kuo virsime mes, vakarykščiai totalitarizmo kaliniai, jei nepaisysime Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ginamos teisės laisvai kalbėti? Taip, žodžio laisvė nėra absoliuti.

Tačiau ji baigiasi ne ten, kur nori dauguma, bet kur prasideda šmeižtas ar atvira agresija. Tie, kas, užuot gerbę svetimą nuomonę ir kvietę į diskusiją, buldozeriu stumiantys savąją, vadindami ją dar ir vieninteliu progreso varikliu, anaiptol nepanašūs į visuomenės tobulintojus. Veikiau į anachronizmus, norinčius kalaviju ir ugnimi išdeginti svetimus įsitikinimus.

Tačiau kas gi atsitiko, kad mes, pasauliniai visuomenės skaitmenizacijos pirmūnai, nuolat alkani naujausių technikos pasiekimų, tikintys tinklinės rinkodaros veikėjų pasakomis apie pagal kosmines supertechnologijas sukurtas mazgotes, perkantys brangiausius neva plastinę chirurgiją atstojančius kremus ar sudilusius sąnarius atkuriančius vitaminus, staiga nustojome tikėti mokslo pažanga? Nepaisydami kilusios teroro bangos veržiamės į atpigusius Egipto kurortus, lipdami į lėktuvą nebijome, kad pilotas gali turėti psichikos problemų, nesigilindami į įspėjimus apie šalutinį poveikį saujomis geriame paracetamolį, bet štai dabar tikime absurdu, jog kažkokios jėgos vakcina nuo COVID-19 siekia pakeisti žmogaus genetinį kodą?

Nacionalinio transliuotojo eteryje nuskambėjusia mintimi, kad mūsų tamsumas esąs prastos švietimo sistemos rezultatas, šį paradoksą galima paaiškinti tik iš dalies, nes skeptikų stovykloje yra ir labai išsilavinusių asmenų. Kur kas daugiau atsakymų rasime patyrinėję mus supantį žinių lauką. Čia jau seniai savo melagienas skleidžia su epidemiologija nieko bendra neturintys kitų sričių daktarai, pigaus populiarumo siekiantys politikai, savomis patiktukų orbitomis skriejantys įtakdariai, svetimų valstybių troliai. Visos šios šutvės skleidžiamą dvoką išsklaidyti turi profesionalioji žiniasklaida, kuriai šiandien tenka ne tik apginti visuomenės teisę žinoti tiesą, bet dar ir išgyventi ekonominius sunkumus.

Atokvėpio akimirkomis tarp desperatiškų bandymų atvesti į protą vakcinų skeptikus Vyriausybė, prezidentūra ir gausi jų ekspertų komanda galėtų prisiminti 2009 m. mokesčių eksperimentus, kai periodiniams leidiniams palankus honoraro apmokestinimas, PVM lengvatos buvo paaukotos ekonominės krizės demonui.

Kad išgyventų, didieji leidiniai tąkart buvo priversti atleisti įdirbį turinčius žurnalistus, o sukauptus rezervus skirti ne būsimajai technologijų revoliucijai, ne gresiantiems informaciniams karams, bet išaugusiems kaštams amortizuoti. Mažieji laikraščiai vienas po kito pleškėjo rinkos inkvizicijos lauže ar virto perkamais informacijos viešlapiais. Iki 2013 m., kai sugrąžinus PVM lengvatą periodiniams leidiniams pančiai buvo šiek tiek atlaisvinti, žinių lauke jau buvo spėję pridygti labai gajų ir sunkiai išnaikinamų informacinių piktžolių. Gi žiniasklaidai padarytos žalos nepajėgė kompensuoti nei sugrąžinta PVM lengvata, nei juokingai nykios paramos programos.

Neabejokime: ši keistoji vakcinų erezija – šalutinis politikų tamsuoliško elgesio žinių lauke padarinys. Turėdami visuotinį imunitetą melagienoms šiandien daug lengviau pasiektume ir visuotinį imunitetą COVID-19.

Net įdomu, kas pasirodys esą didesni namisėdos, kas dažniau keičia kaukes – dzūkai, aukštaičiai, žemaičiai ar suvalkiečiai? Juokas juokais, gi europiečiai visai rimtai bando atrasti slaptąjį ingredientą, kuris kai kurioms valstybėms padėjo amortizuoti pandemijos smūgius ir it kokia vakcina galėtų apsaugoti nuo būsimų kataklizmų. Be Izraelio, kuris, laiku pradėjęs, žiū, tuoj suskiepys visus pilnamečius piliečius ir galės grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, Europoje su pavydu kalbama apie Suomiją. Dukart daugiau gyventojų nei Lietuvoje turinčioje šalyje nuo COVID-19 mirė keturiskart mažiau nei pas mus, keturiolika kartų mažiau nei vos 1,5 karto daugiau gyventojų turinčioje Šveicarijoje.

Ryšys tarp moterų gausos svarbiausiuose valstybės postuose ir gebėjimo suvaldyti pandemiją, žinoma, atsitiktinis. Esama ir objektyvių priežasčių.

Ryšys tarp moterų gausos svarbiausiuose valstybės postuose ir gebėjimo suvaldyti pandemiją, žinoma, atsitiktinis. Esama ir objektyvių priežasčių. Tiesiog tada, kai kitur (taip, ne tik Lietuvoje) apie pasirengimą atremti globalius iššūkius daugiau kalbėta, nei veikta, suomiai darė tai, ką esant svarbiu suprato dar per Rusijos invaziją, kurią atrėmė be pagalbos iš šalies: norėdama taikos, ruošėsi karui. Ši senovės romėnų išmintis neleido Suomijos nacionalinei ekstremalių situacijų strategijai virsti tuščiais paistalais. Tad pavasarį, kai likusi Europa išlaidavo medicininės apsaugos priemonių rinkoje, suomiai pirmiausiai naudojo Nacionalinės nepaprastosios situacijos tiekimo agentūros valdomą juodosios dienos rezervą.

Iš didžiųjų Europos sostinių į Helsinkį nukreiptas žvilgsnis kaip privalumą vertina ir tai, kad Suomija yra aktyvi rinkos žaidėja. Valstybei priklauso naftos, dujų, farmacijos, transporto ir kitų kompanijų, kurių svarba krizės atveju ypač išauga, akcijų. Suomiai nebijo tuščių parduotuvių: šalyje pagaminama 80 proc. suvartojamų maisto produktų. Jie pasitiki policija, kariuomene, puikiai supranta, kodėl net dabar nereikia atsisakyti planų atnaujinti karinės aviacijos parką, moka nemenkus mokesčius, bet pandemijos metu kuria mažus stebuklus. Ir net dabar susitinka su globos namuose gyvenančiais artimaisiais, nekeldami rizikos kitiems, specialiose transporto priemonėse.

Ką tik Maskvos teismas pakeitė lygtinę bausmę realia pasiųsdamas A.Navalną veik 3 metams į bendrojo režimo koloniją. Rusijos teisininkai jau spėjo šį nuosprendį pavadinti unikaliu: laisvės atėmimo bausmė asmeniui skirta už nepadarytą nusikaltimą, byloje minimas RF Baudžiamojo kodekso straipsnis dar 2014 m. RF Konstitucinio teismo pripažintas antikonstituciniu, o ir pati Rusijos valstybė, išmokėdama jam Europos Žmogaus Teisių Teismo paskirtą kompensaciją iš dalies pripažino, jog tiesa teisiamojo pusėje. Teisinės logikos šioje istorijoje nėra ir negali būti – bylos, kaip ir vakarykščio sprendimo autoriai – ne uolūs Temidės tarnai, bet Kremlius.

Kremlius nebemoka į piliečius žiūrėti kaip į rinkėjus, mokesčių mokėtojus – tik kaip į masuotę, kurios prie balsadėžių suvaidintas scenas kaip bevertes vėliau montuojant filmą galima iškirpti.

A.Navalnas įkalintas ne dėl faktinių nusikaltimų, bet dėl to,kad išdrįso išgyventi pasikėsinimą, kad išdrįso įrodyti, jog žudikus galėjo pasiųsti tik prezidentas, kad išdrįso parodyti, kas dedasi V.Putino galvoje. Tai mūsų, saugių vakariečių akimis, garsusis filmas apie Gelendžiko rūmus – iki neribotų mastų išaugusios korupcijos demaskavimas.

Eiliniams Rusijos piliečiams jis visų pirma atskleidžia, kad V.Putinas – žmogus iš jų taip nekenčiamo paskutiniojo XX a. dešimtmečio, kad jis – ne modernus lyderis, bet seniai pasibaigusios epochos žmogus, kuris, net turėdamas neribotas galimybes, yra gerokai labiau atsilikęs nuo vidutinio statistinis prakutusio euroremontus pasidariusio piliečio. Ir to V.Putinas negalėjo atleisti A.Navalnui.

Režimas galėjo rinktis tarp strategiškai saugesnio sprendimo ir, atliepdamas savo pačių deklaracija, jog V.Putiną palaiko tie 80 proc. piliečių, balsavusių už konstitucijos pataisas, o „interneto drumstėją“ – vos 2 proc., suteikti galimybę A.Navalnui registruoti partiją, dalyvauti Valstybės Dūmos rinkimuose. Paradoksas, tačiau iš dviejų blogybių režimas pasirinko didesnę ir tapo savo paties klaidų įkaitu. Akivaizdu – Kremliuje manoma, kad protestai mažiau pavojingi nei laisvėje esantis A.Navalnas, tačiau pasiųsdamas jį į koloniją jo laisvės klausimą pavertė pagrindine viešojo diskurso ir visai netrukus prasidėsiančios rinkimų kampanijos tema.

Dar daugiau – šiuo žingsniu sudarytos visos sąlygos sustiprinti A.Navalno kančios mitą, daug stipresnį ir net iš esmės kitokį nei garsiausio naujųjų laikų Rusijoje sąžinės kalinio Michailo Chodorkovskio atveju. Skirtingai nei pastarasis, A.Navalnas Rusijos žmonėms labiau artimas, nes kelia asociacijas ne su Boriso Jelcino epochos suirute, stambiuoju verslu, bet su Rusijai kultūriškai labai svarbia tikėjimo kankinyste. Ši yra ne mažiau svarbi tautinės tapatybės dalis nei didžiavyriai, kuriuos taip mėgo įvaizdinti ant arklio pusnuogis jojantis, naikintuvą pilotuojantis ar kitais būdais fizinę jėgą demonstruojantis V.Putinas.

Kas toliau? Rusijos laukia dar platesnio masto represijos, dar labiau sumažinama formali „pilkoji zona“, kurioje kol kas dar kažkaip dirba nepriklausomos žiniasklaidos likučiai? Tačiau viena buvo vykdyti represijas 1937-aisiais, kas kita – šiandien, kai informacijos laukas gyvena pagal visai kitus įstatymus, o laisvė internete yra ir politiškai aktyvią visuomenę, ir apolitiškas „Tik Tok“ žvaigždes vienijantis bendrasis vardiklis. Juolab kad ir V.Putinas, skirtingai nei Stalinas, turi tarptautinių ambicijų ir jas akivaizdžiai pademonstravo šių metų Davose. Iš galimybės būti tarp pasaulio lyderių, tegu ir labiausiai negeidžiamu pašnekovu, bei visiškos tarptautinės izoliacijos, V.Putinas akivaizdžiai rinktųsi pirmąją.

Ar sutiks Rusija gyventi sukarinto režimo sąlygomis, kokiomis režimas bando įbauginti piliečius?  Karinė operacija didmiesčiuose, kai sulaikoma daugiau nei gali priimti policijos nuovados, kai iki protokolo surašymo žmonės verčiami laukti pernakt lauke ar autobuse – tai tarsi namų smurto apraiškos. Kremlius išnaikino politinius oponentus ir nebeturi politinio sambūvio gebėjimų, nebemoka į piliečius žiūrėti kaip į rinkėjus, mokesčių mokėtojus – tik kaip į masuotę, kurios prie balsadėžių suvaidintas scenas kaip bevertes vėliau montuojant filmą galima iškirpti.

Ar sutiks Rusija gyventi tokiomis jau ne vien politinio, bet ir fizinio smurto sąlygomis? Savąjį atsakymą žmonės demonstravo, kai veržėsi sutikti A.Navalną oro uoste, kai dešimtyse miestų nuo Kaliningrado iki Novosibirsko jau du savaitgalius nebijojo išeiti į nesankcionuotas protesto eitynes, kai šiandien būriavosi prie Maskvos teismo, kai nesislėpdami po kaukėmis, nepaisydami galimų pasekmių tiesioginiame nepriklausomų televizijų eteryje kalbėjo apie galvose įvykusius virsmus. Net ir tie, kas sakėsi neskurstąs, kas buvo apolitiškas ar kam nepatiko pats A.Navalnas, kas permainingo XX a. paskutiniojo dešimtmečio sugrįžimo bijojo labiau nei naikinamų pilietinių laisvių, nebenori tylėti.

Galutiniu impulsu tapęs pasikėsinimas į A.Navalną, įstatymus paniekinantis valdžios elgesys grįžusiojo atžvilgiu, milijardus dolerių kainuojantys rūmai Gelendžike (ausyse skambant 2016 m. tuometinio premjero Dmitrijaus Medvedevo krymiečiams pasakytai frazei „Pinigų nėra, bet jūs laikykitės“), „auksiniai“ WC šepečiai – to paties nekenčiamo XX a.pabaigos stiliaus elementas, disonuojantis su XXI amžiumi. Pasiekta riba, kai tiesiog turi pasirinkti, ar esi su mušančiaisiais, ar su mušamaisiais. Žmonės įveikė baimę ne tik didmiesčiuose. Iki šiol Maskvoje, Sankt Peterburge telkęsis liberalus A.Navalno vadovaujamas judėjimas virto federaliniu antiputinišku judėjimu.

Tad kas toliau? Revoliucija? Kartosis baltarusiškas scenarijus su eitynėmis savaitgaliais? Maidanas, kurio taip bijojo V.Putinas ir kuriuo taip gąsdindavo Kremliaus propaganda?

Lyginti padėtį Rusijoje su situacija Baltarusijoje yra klaidinga. Kaip ir tikėtis, kad rytoj it 1991-ųjų rugpjūtį rusai plūstelės maskviškių Baltųjų rūmų link ar kad Julija Navalna virs rusiškąja Svetlana Tsichanouskąja. Esminis skirtumas nuo Baltarusijos – ir Rusijos opozicijos privalumas – rudenį vyksiantys Valstybės Dūmos rinkimai. Tai šansas abiem pusėms. Opozicija turi pasinaudoti per savivaldos rinkimus patikrinta „išmaniojo balsavimo“ teorija, raginant balsuoti už „Vieningos Rusijos“ konkurentus. Kremlius – pasitelkęs lengviausią būdą daryti įtaką rinkėjams, paleisdamas sunkiąją propagandos artileriją, įrodyti savo rūpestį eiliniais piliečiais.

Tačiau abiem pusėms teks įveikti papildomus sunkumus. Opozicijai – paaiškinti piliečiams, nenorintiems balsuoti už Kremliaus kandidatus, kuris iš pastarųjų oponentų yra mažiausias blogis: iki šiol tuo užsiimdavo pavydėtina charizma apdovanotas A.Navalnas. Kremliui – be tolesnės neoficialios kovos su opozicija, dar ir numatyti jos taktinius žingsnius, nerimauti dėl galbūt net A.Navalno vietoje atsirasiančio (laikinojo) lyderio. Ir, žinoma, laukti naujų filmų apie V.Putino aplinką serijų.