Staigmena galima laikyti nebent tai, kad aktyvioji jo fazė netruko nė dviejų parų. Žinant, kiek daug praranda Kremlius, netekdamas įrankio, leidusio palaikyti įtampą Kaukazo regione, naivu tikėtis, kad karas dėl Kalnų Karabacho nevirs kova dėl Armėnijos. Jame susitiks jau ne tik ir ne tiek Jerevanas ir Baku, kiek Maskva ir laisvojo pasaulio simboliais tapęs Briuselio ir Vašingtono tandemas. Naujajame konflikte nešaudys sunkioji artilerija – kausis carinės Rusijos pulkininko Jevgenijaus Meserio suformuluota karo-maišto idėja, kurią po kelių dešimtmečių atgaivinęs Valerijus Gerasimovas pristatė kaip hibridinio karo koncepciją, ir karinė politinė diplomatija, kurios priemonių tobulinimu Vakarai užsiėmė pastaruosius dešimtmečius. Iš vienos pusės bus skleidžiamas naratyvas apie Kalnų Karabacho tautą, tarsi tai nebūtų tie patys armėnai, – idėja iki skausmo primenanti neva egzistuojantį Donbaso etnosą. Bus diversijų – po 1999-ųjų rugsėjį FSB susprogdintų daugiabučių visada lieka tikimybė, kad siekdama pasėti chaosą, Maskva pateisina bet kokias priemones. Iš kitos pusės – operatyviai vykdomos Armėnijos integracijos į Vakarų politines ir gynybines struktūras priemonės, kurios šaliai kompensuotų ne tik susitaikymą su dirbtinai kurstytos Karabacho idėjos numarinimu, ištrauktų ją iš Rusijos šešėlio, bet ir apskritai leistų pradėti ekonominio atgimimo etapą. Nors kovose dėl Kalnų Karabacho per tris dešimtmečius žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, naujasis karo etapas, net jei ir bus mažiau kruvinas, bus ne ką lengvesnis.

Kalbos apie mokytojo profesijos prestižo kėlimą, suteikta galimybė bent kiek guvesnių direktorių mokykloms prisipirkti išmaniųjų lentų, įrangos chemijos bandymams, stipendijos deficitinių specialybių pedagogikos studentams, – visa tai tėra skirta grožėjimuisi ŠMSM. Kiek šios priemonės veiksmingos sprendžiant strateginę mokytojų deficito problemą, pasirodo, neanalizuojama. Kontrolieriai nerado požymių, kad kažkam būtų rūpėję išanalizuoti konkrečių deficitinių sričių ir amžiaus mokytojų lūkesčius. Pasirodo, net nėra vienos duomenų bazės, kurioje būtų registruoti visi darbo ieškantys mokytojai ir jų laukiančios įstaigos.

Kodėl strategams nekilo mintis ne tik sugalvoti bonusų mokytojams, bet ir įvertinti, ar jie efektyvūs.

Švietimo strategams nekilo mintis ne tik sugalvoti paskatinimų mokytojams, bet ir įvertinti, ar jie efektyvūs. O kad neefektyvūs – ar efektyvūs ne ten, kur labiausiai „dega“, – akivaizdu, sako kontrolieriai, ant vienos rankos pirštų suskaičiuodami jaunuolius, pasirenkančius gamtamokslinio ugdymo studijas. Tie, ką traukia mokytojo darbas, renkasi pradinio ugdymo ir specialiąją pedagogiką net ir be papildomų paskatų. Tad jauki nedidelė Lietuvos pedagogų bendruomenė eina ratais iš vienos mokyklos į kitą, po truputį sendama ir siekdama vis naujus dirbančių pensinio amžiaus mokytojų rekordus ES. Kas bus, kai gimnazijų durimis trinktelės savo pirmųjų mokinių anūkus išmokinę fizikai? Niutono dėsnį aiškins dirbtinis intelektas? O gal mokytojų deficitas diktuos pasiūlą – šios pamokos bus tik saujai entuziastų, apsimetant, kad likusieji „prie meno“ ir patys jų nesirenka? Povams iš ŠMSM tokia mintis tikriausiai patiktų.

Svarstymai saugumo sumetimais uždaryti pasienio perėjimo punktus su Baltarusija dramatizuoti tarsi pretekstas karui. Nors faktai bylojo priešingai, bandyta hiperbolizuoti į Baltarusiją pasitraukusių „Wagner“ samdinių grėsmę ir taip daryti įtaką šalies viduje priimamiems sprendimams.

Viešumos nepasiekia, kaip informacinio saugumo specialistai mato ir ką mano apie kitokiame, vadinamajame antiputiniškajame rusakalbiame lauke vykstančius procesus, tačiau jie lygiai taip pat verti dėmesio.

Ištrūkę iš savos moderniu gulagu verčiamos šalies kai kurie vadinamieji liberalieji rusai žodžio laisve toliau mojuoja tarsi skuduru, kuriuo talžydami aplinkinius bando sukurti vienos tiesos burbulą. Ir kliūva kažkodėl tik pribaltams. Kad ir kokia tema kiltų – Baltijos valstybių nenoras įsileisti nuo mobilizacijos bėgančius RF piliečius, nesusipratimai pasienyje ar tegu ir amoralūs, bet pavieniai verslo bandymai „nepastebėti“ sankcijų, tęsti verslo ryšius su Rusija, – viskas akimirksniu apauga arogantiškais komentarais apie „pernelyg jaunas demokratijas“, neva tariamai europietišką, tačiau iš tiesų rusiškos oligarchijos stiliaus elitą. Gal kam naujiena, tačiau galimybę atkurti nepriklausomybę, pasirodo, mums pramušė milijoninė minia, susirinkusi į didžiausią iki šiol mitingą Maskvoje! Televizija „Dožd“, tos bendruomenės (pabūkime  naivūs – gal tik apie tai viešai rašančio jos vyr. redaktoriaus) akimis, – latvių nuskriausta kolektyvinė kankinė, pasipiktinimo jos skleidžiama užuojauta šąlantiems okupantams bangą sukėlęs režisierius Alvis Hermanis – provokatorius, Latvijos elektrinės žiniasklaidos taryba – latviškasis Kremliaus cenzoriaus „Roskomnadzor“ analogas.

Manykime, kad šiais naratyvais nesiekiama paveikti mūsų sprendimų, tačiau jų šalutinis poveikis mums – toks pats kaip ir Kremliaus dezinformacija: skiepyti nepasitikėjimą savimi ir savais.

Naujųjų mokslo metų proga būtų verta pasvarstyti apie komplikuotas išsilavinimo ir saugumo koreliacijas, galiausiai prieiti (ne)tikėtą išvadą, kad Kremliaus užmačias užimti Kyjivą per tris dienas Ukraina sužlugdė ne todėl, kad jos mokiniai pirmauja PISA reitinguose. Tačiau šiuokart dėmesį atkreipkime į labiau konkretų klausimą: susitarimą Lietuvoje dislokuoti Vokietijos brigadą. Kaip jau teko rašyti, gynybos ministro Boriso Pistorius’o pažadas tik Lietuvoje sutiktas su palengvėjimu. Tai tik mums atrodo logiška, kad viena įtakingiausių NATO valstybių Europoje turi prisiimti atsakomybę už rytinių Aljanso sienos gynybą. Bundesveras ministro pažadą pasitiko šaižiu švilpimu ir garsia abejone, ar Lietuvoje bus sudarytos tinkamos sąlygos kariams ir jų šeimoms. Praėjus dviem mėnesiams, dar labiau pasistūmėjus karinės infrastruktūros statyboms Rūdninkuose, švilpimas neaprimo. Vokietijos žiniasklaida cituoja apklausas, kurios parodė, kad tik kas penktas karys tarnauti Lietuvoje sutiktų savo noru. Tad Bundesvero generalinis inspektorius direktyvoje nurodė, kad, planuojant dislokavimą, reikia kiek įmanoma geriau atsižvelgti į karių ir jų šeimų interesus. Tai, be kita ko, vaikų darželiai ir mokyklos su vokiškai kalbančiu personalu, medicinos įstaigos ir kultūros pasiūla.

Būtų galimybė sukurti puikių darbo vietų socialiai jautriame Šalčininkų rajone, jei mūsuose vokiečių kalba nebūtų tik didmiesčių ir Klaipėdos krašto globojama našlaitė.

Gerbiant Bundesvero požiūrį į karius, o pastarųjų – į gimtąją kalbą, nepadoru klausti, ar gesinant gaisrą metas nagrinėti teatro repertuarą. Tačiau tokie sąjungininkų keliami reikalavimai būtų galimybė sukurtų puikių darbo vietų socialiai jautriame Šalčininkų rajone, o ne sunkiai įgyvendinamos pretenzijos, jei mūsuose vokiečių kalba nebūtų tik didmiesčių ir Klaipėdos krašto globojama našlaitė. Taip ir prieiname nacionalinio saugumo bei švietimo sankirtą ir galime pasiųsti linkėjimus švietimo strategams. Jie per 30 metų nesugebėjo sukurti toliaregiškos užsienio kalbų dėstymo strategijos, tik šiemet atrado, kad trys ketvirtadaliai šeštokų antrąja užsienio kalba renkasi rusų (vokiečių pernai rinkosi tik kas penktas), ir kol kas nekeičia ydingo vyriausiems gimnazistams taikomo bendro valandų skaičiaus apribojimo, kai antrajai užsienio kalbai tiesiog nebelieka vietos tvarkaraštyje.

Tame pačiame interviu V. Zelenskis pareiškė siūlysiąs korupciją prilyginti valstybės išdavystei. Tokia iniciatyva – atsakas į Ukrainos viešojoje erdvėje pradėjusius dominuoti įtarimus apie korupciją Gynybos ministerijoje, komisariatuose, teismų sistemoje, pasienyje. Šios dvi pozicijos atspindi matų sistemą, pagal kurią reikėtų vertinti demokratiją karo sąlygomis. Reikalauti taikaus gyvenimo imitacijos ir toleruoti pasipinigavimą – vienodai neprotinga. Kaip sakė vienas legendinių „Azov“ karių Bohdanas Krotevyčius-Tauras, kai vyksta karas, yra tik vienas frontas, visi kiti frontai – tik nevykusios metaforos. Aktyvioji karo Ukrainoje fazė trunka jau daugiau kaip pusantrų metų, tačiau šios tiesos, atrodo, neįsisavino ne tik kai kurie ant sovietmečio humuso išaugę Ukrainos korupcionieriai, bet ir demokratijos bet kokia kaina propaguotojai. Tarsi infantilūs gyvenimo haipintojai vakar jie gynė „Russia Today“ propagandininkų tariamą teisę į žodžio laisvę, abejotinos reputacijos asmenims leido pajuokos objektais paversti tarptautines organizacijas, pradedant JTO, baigiant TATENA. Šiandien nusprendžia, kad prie „F-16“ šturvalo gali sėsti tik W. Shakespeare’ą originalo kalba cituojantys Ukrainos pilotai, pusantrų metų savo šalį ginančiai tautai stinga motyvacijos kariauti. Ir, žinoma, kad geriausias ginklas prieš šimtatūkstantinę agresoriaus armiją – balsadėžės.

Penketas įtakingiausiųjų

Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos, Pacai, Tiškevičiai – šių giminių atstovai šimtmečius tarnavo Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, Lenkijos karaliams. Jas E. Gudas vadina pirmosiomis, t. y. svarbiausiomis, giminėmis.

Radvilos beveik 300 metų – XVI–XVIII a. – beveik be pertraukos išbuvo pirmoji pagal įtaką LDK giminė. Antroji – Chodkevičiai, kuriems XVI a. viduryje pavyko pralenkti Radvilas. XVII a. antrojoje pusėje iškilo  Pacai, Sapiegos dominavo XVII a. antrojoje pusėje, o Tiškevičiai buvo pati įtakingiausia giminė jau carinės okupacijos laikais, XIX a.

Kurdamos sąjungas ir regzdamos intrigas, konkuruodamos tarpusavyje, šios giminės apsukriai valdė valstybę, užėmė aukščiausias karo vadų, diplomatų ir administratorių pozicijas.

Rytų ir Vakarų kryžkelėje esančios Lietuvos istorija buvo negailestinga ne tik svetimų kariuomenių degintam kaimui, eiliniams miestiečiams, bet ir įtakingiausių šeimų palikuonims. Žlugus LDK, dar XVII a. pabaigoje, kilo pirmoji didelė didikų emigracijos banga.

Antrą kartą inteligentai ir aristrokratai svetur patraukė po 1831 m. sukilimo, kuriame dalyvavo ar kurio dalyvius rėmė. Trečioji pasikartojo po žiauriomis represijomis pasibaigusio 1863 m. sukilimo. Pacų giminės geneologinio medžio šakos nulūžo XIX a. Dauguma XX a. pasitraukusių kitų didikų pasitraukė po jiems skausmingos žemės reformos, bėgo nuo sovietų okupacijos ar tapo jos aukomis.

Didžiausią įspūdį pačiam E. Gudui daro Radvilų giminė, unikali visoje Europoje. „Jei atmesime monarchus, visoje Europoje, nuo Portugalijos iki Italijos, nuo Škotijos iki Rusijos, Radvilos būtų pirmoji giminė“, – Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje surengtame knygos pristatyme sakė istorikas.

LDK Radvilų įtaka buvo ypatinga, jų dėmesys buvo sutelktas į patriotiškumą, Lietuvos politinės tautos palaikymą ir kūrimą. Nors didžiąją dalį laikotarpio Radvilos kalbėję lenkiškai, jie sakydavę: ateisiąs laikas, kai lenkai būsią ne pro duris, bet pro langus išmėtyti. „Jie labai tvirtai pasisakė už Lietuvą, jos suverenumą, jos politinę tautą“, – akcentavo istorikas. Savitas buvęs ir kitų knygoje aprašomų didikų tautinės savimonės supratimas: ryšį su Lietuva jautė ne per kalbą.

Pirmeivis: Benediktas Henrikas Tiškevičius buvo ne tik Raudondvario dvaro šeimininkas, bet ir vienas pirmųjų profesionalių fotografų pasaulyje, 1892 m. įsiamžinęs su bičiule Isabela Féraud Nicoje. / Kauno rajono muziejaus nuotr.

Kitokie argumentai

Plačiajai visuomenei skirtoje leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje (sudarytoja Žilvinė Petrauskaitė) siekiama atskleisti nedažnai istoriniuose tekstuose paliečiamas žmogiškąsias šių didikų sąvybes, charakterių bruožus, įvairias trumpalaikes sąjungas lydėjusias abejones.

Manoma, kad Pacų pradėta gėdinga pakišų ėmimo iš užsienio šalių atstovų praktika galiausiai atvedė mūsų valstybę iki išnykimo, tačiau knygos autorius siūlo įvertinti jų situaciją iš žmogiškosios pusės.

Grakščiu stiliumi parašytas leidinys padeda užpildyti žinių spragas, iš naujo įvertinti istorinius įvykius, valstybės raidą nulėmusius sprendimus.

Žvelgiant šių dienų žmogaus akimis, gali pasirodyti perdėtas snobizmas, didikų noras rasti savo romėniškos kilmės įrodymų ar ryšių su didžiųjų Europos didikų giminėmis. Dėl to buvo net klastojami geneologiniai medžiai, heraldika. Pasak E. Gudo, lietuvių didikai, siekdami nebūti tapatinami su lenkų aristrokratais, ėmę platinti legendą, esą yra kilę iš romėnų. Pacai labai norėjo giminiuotis su Pazzi gimine iš Florencijos, Goštautai – su Orsinais.

Tačiau dabar, paradoksas, toli gražu ne visiems garsiųjų giminių atstovams rūpi jų kilmė. Daug Spiegų, anot E. Gudo, gyvena Brazilijoje, yra susigiminiavę su Brazilijos imperatoriškąja gimine. Chodkevičiai, Tiškevičiai save ir toliau labiau sieja su Lenkija. Labiausiai savo ryšius su Lietuva – kultūrinius, ekonominius – puoselėja Radvilos, kurių vienas atstovų, Konstanty Radziwiłł neseniai pradėjo dirbti Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje.

Braižas: Kazimieras Jonas Sapiega, pasižymėjęs ir tuo, kad ėmė kyšius iš užsienio pasiuntinių. / Nežinomo XVIII a. autoriaus drobė / „Wikipedia“ nuotr.

Pažinimo malonumas

Knygos autoriams, nesibaidantiems kalbėti pirmuoju asmeniu, pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp šviečiamojo turinio, istorijos detalizavimo ir jos populiarinimo, nežudant skaitymo malonumo moksliniu stiliumi ar pertekliniais faktais.

Kuo užsiėmė valdovo vėliavininkai ir kambarininkai? Kuriam Radvilai laiškus Prancūzijos karalius Liudvikas XIII pradėdavo kreipiniu „pusbroli“? Kuris Lietuvos ir Lenkijos valdovas sunaikino Pacų giminę?

Kokia misija Antrojo pasaulinio karo metais buvo pavesta Marijai Kristinai Sapiegienei? Kodėl 1922 m. nutrūko Tiškevičių idilė Raudondvaryje, kur liejosi orkestro muzika, kvepėjo apelsinų žiedais? Knygos autoriai atveria skaitytojams ne tik paradines didikų dvarų duris, bet ir atskleidžia jų neafišuoto gyvenimo peripetijas.

Knygos autoriai leidžia atidžiau, be romantizmo apžavų, pažvelgti į Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto vedybas. Manyta, kad valdovui dera tuoktis su valdovų giminės atstove, neiškeliant vienos kurios nors didikų šeimos.

Ar būta daugiau vedybų iš tikros meilės, ne vien išskaičiavimo? „Ilgalaikė meilė gimsta iš pagarbos, o pagarba atsiranda susituokus žmonėms iš vienodos kultūros, – knygos pristatyme sakė E. Gudas. – Daug aristokratų santuokų buvo laimingos, nes jos buvo lygiavertės.

Nors pasiteikė ir įvairių žiaurių situacijų, separacijos, kalbant šiuolaikiškai, skyrybos tarp Lietuvos aristokratų buvo ypač retos. Veikiau išimtis buvo žinomas mecenatas Jeronimas Florijonas Radvila, kurio pirmosios dvi žmonos išsireikalavo skyrybų, trečioji našle liko praėjus kelioms dienoms po sutuoktinio 45-ojo gimtadienio.

Portretas: nespalvotame atviruke pavaizduotas Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684), LDK Didysis Kancleris, Pažaislio vienuolyno ir bažnyčios steigėjas. / Trakų muziejaus nuotr.

Prikelti iš užmaršties

Jokio verstinio ar į hedonistinius potyrius orientuoto kelionių vadovo autoriai neatkreips dėmesio į Radvilų vardo gatvelę „Rue Radziwill“ Paryžiuje ar iki mūsų dienų išlikusius šių didikų gyvenamuosius kompleksus, kad ir Lenkijos prezidento rūmus, –  vieną iš Nesvyžiaus Radvilų rezidencijų.

Pasakojimo herojų atvaizdus, plačiai po Europą išsibarsčiusias jų rezidencijas galima pažinti iš kruopščiai parinktų iliustracijų – knygos autoriams savo lobynus atvėrė ne tik Lietuvos muziejai, bet ir nacionaliniai muziejai Varšuvoje, Krokuvoje, net privati Radvilų šeimos kolekcija.

Kiekvienai giminei skirtą skyrių palydi gido D. Jokūbaičio pasiūlytas maršrutas, kviečiantis susipažinti su Vilniuje likusiais kiekvienos šeimos ženklais – pradedant garsiaisiais Atlantais Trakų gatvėje, baigiant Šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Šis leidinys – savotiška duoklė Lietuvos valstybei ir tautai nusipelniusiems didikams, kuriems pagarbaus dėmesio šių dienų visuomenė šykšti.

Radvilų giminė jau gana nuosekliai išnagrinėta, o apie Sapiegas vyrauja literatūra lenkų kalba, tad ji nėra lengvai prieinama Lietuvos skaitytojui. Pacai, anot E. Gudo, pastaruoju metu sulaukia daugiau dėmesio, o Tiškevičiai buvo labiausiai užmiršti. XIX–XX a. šios giminės atstovų gyvenimas esąs aprašytas, skirtingai nei XVI a., kuris neaprašytas nei lietuvių, lenkų, nei baltarusių ar ukraniečių istoriografijoje.

Marškinėliai su Che Guevaros atvaizdu, kanapių lapai, šemagos tapo neatsiejama tikrosios šių simbolių prasmės nežinančių sovietmečio vaikų įvaizdžio dalimi. Kad garsusis Kubos comandante buvo „iš nepamatuojamos meilės“ žudęs sadistas, o tam tikro marginimo arabiškų skarų dėvėjimas reiškė Artimųjų Rytų marksistų ir Kremliaus agento Jassero Arafato palaikymą, kritinio mąstymo dar neišsiugdę naujieji europiečiai nelabai tesistengė aiškintis. Viskas atrodė egzotiška ir labai cool. Praėjo dešimtmečiai, tačiau egzotikos trauka vis nustelbia poreikį gilintis į kontekstus. Vieni Che Guevaros gerbėjai nusprendžia, kad geriausias būdas naudotis laisvojo pasaulio teisėmis – ignoruoti įstatymus, kiti – kad ryšiai su įvairiomis antiutopijomis yra geriausias būdas kelti Lietuvos ūkio lygį. Nors karti Rusijoje ar Baltarusijoje dirbusio verslo patirtis, regis, turėjo tapti gera pamoka, tačiau atsakingus postus užimantys vyrai ir moterys vėl siūlo lipti ant to paties grėblio. Vakar ekonomikos ir inovacijų ministrė prabilo apie Lietuvos įmonių laukiančias saulėtas perspektyvas Palestinoje – ar omenyje turėjo ir Gazos ruožą, de facto valdomą HAMAS, kurią ES pripažino teroristine? Šiandien vidaus reikalų ministerija, pataikaudama bala žino kur pigių darbuotojų ieškančiam verslui, rengiasi steigti išorės paslaugų centrą Nigerijoje – „Boko Haram“ teroristų tėvonijoje. Nenustebkime, jei rytoj sužinosime apie kam nors užsakytą partnerysčių su Jemenu ar Centrine Afrikos Respublika galimybių studiją. O po metų graudinsimės vaduodami vietinių teroristų pagrobtus verslus ar tautiečius.

Nepripažinęs vertybių slinkties, individo išlaisvėjimo, teisės viršenybės kaip pagrindinio bendravimo šalyje ir tarp šalių principo, V. Putinas savo visuomenei pasiūlė ne naują ideologiją, bet jam pačiam komfortišką orientaciją į praeitį. Jo supratimas apie šiuolaikiškumą sustojo ties kažkeliasdešimta „Gelbėtojų“ serija, kurioje laksto perestroikos žmogui pavydą keliantys raumeningi vaikinai ir merginos. Tad, užuot ėmęs į ranką mobilųjį telefoną, griebė žirgo vadeles, kad jodinėdamas juo šaliai ir pasauliui demonstruotų, jo supratimu, matyt, svarbiausią politiko potencijos požymį – savo pusnuogį torsą. Šamanizmai ir duginizmas jam artimesni nei per pusvalandį nuo nulio įveikiamas interneto pradžiamokslis. Sunku suvokti situacijos komiškumą, kai vienu galingiausių planetos politiku save laikantis asmuo „su aukštuoju ir galimybėmis“ skaito popieriuje išguldytas portalų naujienas ir skaitmeniniu raštingumu nusileidžia eiliniam Lietuvos provincijos senjorui, keliančiam į feisbuką telefonu įamžintus tėviškės saulėlydžius.

Ne vienas į Vakarus pabėgęs V. Putiną aptarnaujančių tarnybų atstovas yra pasakojęs: iš visų medijų prezidentas pripažįsta tik televiziją, net turi savo mylimą žinių diktorę. Atrodo, tai tiesa. Juk net sprendimus jis priima tokius, kuriems pakanka ir 1976-ųjų „Rubin-714“: kviečia ne gyventi dėl tėvynės, bet žūti; piliečiams leidžia valstybės valdymą tik stebėti, bet ne jame dalyvauti; šalies galią matuoja branduolinių galvučių, o ne patentuotų išradimų skaičiumi; vaikų smegenis nuodija žiniomis iš pagal bukiausius sovietmečio šablonus perrašytų istorijos vadovėlių. Kuo gali didžiuotis XX a. maskvietis? Žinoma, skrydžiu į kosmosą. Šiuo metu Mėnulio link skriejantis erdvėlaivis „Luna-25“ sukurtas – kaip ir jo pirmtakas prieš 47 metus – atsiribojus nuo Vakarų progreso. Identiška ir jo misija – keli kadrai televizijai ir žinia politiniams konkurentams, kovos su kuriais dvasia užaugo ir liko V. Putinas.

Reaguodamas į atakas iš separatistinės Pietų Osetijos rugpjūčio 8-ąją Tbilisis paskelbė atkuriantis konstitucinę tvarką joje, šį pareiškimą palydėdamas karine operacija. Į vidaus konfliktą tiesiogiai įsikišo Rusija, dar išvakarėse konflikto zonos prieigose dislokavusi savo kariuomenę, evakavusi dalį diplomatų ir surengusi kibernetinę ataką prieš Sakartvelo valdžios institucijas. Jau artimiausiomis dienomis Rusija bombardavo svetimos šalies miestus, karines bazes, desantininkai siautėjo Počio uoste, buvo sunaikintas kartvelų laivynas.

Netrukus Kremlius savo perversišką galybę demonstravo ne tik Michailui Saakašviliui, kurio Vladimiras Putinas nekenčia asmeniškai – kad KGB papulkininkis nesugeba atskirti politikos ir sambo ringo, tarptautinės teisės ir tarpuvartės paniatkių per šiuos penkiolika metų, deja, daugybę kartų įsitikinome. Nepaisant Tbilisio paskelbtų paliaubų tęsdamas žygį į suverenios šalies teritoriją, Kremlius, kalbant vieno nevykusio Lietuvos prezidento žodžiais, „pa*iko ir patapšnojo“ taikdarį imituoti bandžiusio Nicolo Sarkozy pašonėje. Porciją šios smarvės gavo ir Barackas Obama, tik neišsidavė, klaidingai supainiojęs bendravimo su kagėbistu protokolą ir diplomatijos taisykles.

Kaltę prieš žiaurios agresijos auką Vakarai vis dar bando išpirkti integraciniais projektais, finansine pagalba Sakartvelo visuomenei.

 

Kaltę prieš penktadalio teritorijos netekusią žiaurios agresijos auką Vakarai vis dar bando išpirkti integraciniais projektais, finansine pagalba Sakartvelo visuomenei. Padaryta investicija duoda dividendų. Tą matome, kai Tbilisis masinėmis akcijomis sustabdo bandymus įbrukti rusiškų įstatymų analogijas, Batumis švilpimu pasitinka turistaujančią maskvėnų minią, kai girdime angliškai, o ne rusiškai kalbant jaunąją kartvelų kartą.

Tačiau Penkių dienų karu pavadintas Rusijos karas prieš Sakartvelą tebetrunka iki šiol. Tik šiandien jis kitoks, o frontas – Ukrainoje.

Elektroniniai paukščiai Maskvoje jau pridergė ant senato rūmų, kur yra formalioji Vladimiro Putino rezidencija, stogo, pašiurpino elitinių rajonų gyventojus, pabaksnojo verslo centrą, kuriame įsikūrusios ministerijos, sutrikdė Vnukovo oro uosto darbą. Žinoma, palyginti su agresoriaus atakų prieš civilius objektus Ukrainoje padariniais, incidentai pseudoimperijos sotinėje – it katino pėdučių kutenimas.

Vargu ar verta tikėtis, kad lėktuvėlius leidžiantys asmenys dūžtančiais dangoraižio stiklais nori pažadinti Rusijos gyventojų sąžinę. Juk jos nepažadino nei Ukrainoje gyvenančių giminaičių, į fronto mėsmalę išsiųstų mobilizuotų sūnų, brolių, sutuoktinių žūtys, nei pernai spalį į daugiabutį Jeiske rėžęsis mirtį ukrainiečiams nešęs „Su-34“. Išskyrus pavienius drąsuolius ir politikus, tie mąstantys rusų visuomenės atstovai, kurie iš tiesų yra prieš karą, atrodo, tiesiog laukia jo pabaigos, stengdamiesi išvengti represijų ar naujos mobilizacijos bangos. Tad maskviškių nervų kuteinimas – veikiau šalutinis dronų atakų padarinys nei tikslas. Neišprovokuota Rusijos agresija suteikia Ukrainai teisę į savigyną bet kokiomis priemonėmis, todėl niekas negali paneigti tikimybės, kad nedidukai elektroniniai sparnuočiai atlieka oro gynybos žvalgymo funkciją – pravalo oro koridorius, kuriais vėliau gali atskristi ir rimtesni „paukščiai“.