Baltarusijos (Gudijos) situacija yra visiškai kitokia nei anksčiau minėtų valstybių. Čia nėra galingų oligarchų, kurie valdžios koridoriuose turėtų savų, permainomis suinteresuotų žmonių, resursų demokratinei opozicijai pastatyti ant kojų. Aleksandras Lukašenka, deja, labiau panašus į Vladimirą Putiną nei į eilinį afrikietiškojo tipo diktatorių – jo maloniai neišprašysi iš posto mainais už saugumo garantijas. Gudų tautinė savimonė, galinti būti atsvara prorusiškai politikai ir demokratinės ideologijos pagrindu, nepaisant vėliavų su Vytimi, dar silpnai išreikšta. Socialinė ir turtinė nelygybė čia nėra tokia aštri, kad žmonės ryžtųsi besąlygiškai konfrontacijai su valdžia. Apie tai byloja ir Lietuvoje paslaugas ar prekes įperkančių baltarusių srautas, ir rekordinis vienam gyventojui tenkančių Šengeno vizų skaičius, ir tokioje progresyvioje rinkoje kaip informacinių technologijų, baltarusiams tenkantis tikrai ne pats smulkiausias vaidmuo. Tokiomis sąlygomis revoliucijos, kokias mes įpratę stebėti patogiai įsitaisę prie televizorių, nevyksta. Ir laimei.

Tokiomis sąlygomis revoliucijos, kokias mes įpratę stebėti patogiai įsitaisę prie televizorių, nevyksta.

Jei norime daugeliu prasmių mums labai artimai tautai gerovės, galime tik spausti A.Lukašenkos režimą gerbti bent minimalius standartus, o sykiu padėti augti tenykštei pilietinei savimonei. Jai, kaip parodė net provincijos užkampiuose minias subūrusios, jokios politinės programos neturėjusios Svetlanos Cichanouskajos fenomenas, ne tiek daug tetrūksta. Baltarusijoje tikrai aušta nauja era, tik virsmai dar plika akimi nematomi.

Pirkti uniformą gimnazistui ar verčiau žvalgytis kompiuterio su geresne vaizdo kamera? Strateguoti neformalųjį atžalos lavinimą ar verčiau derėtis dėl tokio darbo grafiko, kad penktokėlis neliktų vienas nuotolinio mokymosi džiunglėse? Ką reiškia galimi mokslai pamainomis, apie kuriuos visi šnabždasi? Jei kaukės bus privalomos ir mokyklose, kaip repetuos choristai, treniruosis bėgikai? O jei po vienu stogu gyvena trys kartos, jei pats jaunuolis – iš rizikos grupės, ar tokiu atveju galėsime rinktis nuotolinę alternatyvą? Ar tiesa, kad mokykloms išsiuntinėti raštai apie nuotolinį mokymąsi nuo spalio 1-osios?

Ne, tai ne supertėvelių isterija. Tai labai rimti klausimai, kuriais patarimus – it sovietmečiu bananus – dalija pažįstami mokyklų direktoriai, švietimų skyrių ar ministerijos klerkai.

Ne, tai ne supertėvelių isterija. Tai labai rimti klausimai, kuriais patarimus – it sovietmečiu bananus – dalija pažįstami mokyklų direktoriai, švietimų skyrių ar ministerijos klerkai. Gi oficialūs švietimo politikos veidai ir vėl, kaip pirmosios pandemijos bangos pradžioje, nieko nesugeba atsakyti. Kai namuose šie "kas, kaip ir kodėl" nuskamba po kelis kartus per dieną, jie ne tik erzina – tampa kibirkštimi, galinčia įžiebti tikrą maišto ugnį. O maištaujantys tėveliai ir mamytės – tai gerokai aršiau už per ministerijos langus besibraunančius pedagogus. Maištaujantys tėveliai su mamytėmis protestuos prie balsadėžių ir/ar prašymais dėl namų mokymo.

Suprantama, kad su tuo COVID-19 kol kas daug kas nesuprantama. Daug kas gali priklausyti nuo vienos kasininkės kaimelio parduotuvėje. Kiekvienoje šalyje situacija tokia savita, kad net ir nuo partnerių nelabai ką "tenusirašysi". Kita vertus, būtent tų šalių, kur švietimo sistema matuojama ne įsisavintais krepšeliais, bet vaikų laimės indeksais ir aukštais PISA rodikliais, mokslininkai akcentuoja: kokybiškas švietimas ten, kur kiekvieną naują iššūkį nuo pirmosios jo akimirkos priima visos suinteresuotos grupės. Kalbant lietuviškai paprastai, ankščiau minėtus klausimus galima traktuoti kaip elementarią teisę žinoti ir norą gyventi skaidrioje visuomenėje, be chaosą sėjančių gandų ar bala žino kam naudingos (dez)informacijos.

Nieko keista, kad jo dėvėjimo ypatumai tampa plataus spektro mokslininkų tyrinėjimo objektu. Jei pavartytume pavasarį Lietuvos miestų viešosiose erdvėse fiksuotus vaizdus, nesunkiai įžvelgtume situaciją, kurią išnagrinėjo ir vieno ką tik atlikto tyrimo autoriai: per pastarąją pandemiją moterys dažniau nei vyrai dėvi kaukes ir dėvi jas taisyklingai.

Tą ką tik įvykusiame istoriniame ES viršūnių susitikime pademonstravo ir žemyno galingiausieji, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel kolegai iš Bulgarijos Bojko Borisovui surengė viešą kaukės dėvėjimo instruktažą. Bulgarui, kuris neseniai pats sumokėjo baudą už savo paties patvirtintos prievolės dėvėti kaukę pažeidimą, neliko nieko kita, kaip atiduoti pagarbą Europos politikos generolei už pastabą ir bandyti šnopuoti per filtrą.

Nors pasigauti COVID-19 abi lytys rizikuoja vienodai, Berklio ir Midlsekso universitetų mokslininkų tyrimo dalyviai vyrai kone dvigubai dažniau nei moterys atmetė prievolę dėvėti kaukę viešoje vietoje. Situacija tokia pat kaip ir Lietuvą beveik aplenkusių ankstesnių SARS bei kiaulių gripo pandemijų atveju. Priežastis – banali, todėl kelianti nerimą: priešingai nei viduramžiais šarvai, apsauginė veido kaukė XXI a. vyrams asocijuojasi su viešu silpnumo demonstravimu.

Priešingai nei viduramžiais šarvai, apsauginė veido kaukė XXI a. vyrams asocijuojasi su viešu silpnumo demonstravimu.

Dėl tos pačios priežasties šių dienų riteriai rečiau laikosi saugumo technikos reikalavimų, kai geni nuosavą sodą ar brenda į audringą jūrą, o į visas puikias dar ir nemokamas profilaktinio sveikatos patikrinimo programas – skirtingai nei į automobilių plovyklą ar servisą – turi būti tempte tempiami. Laimei, požiūris į profilaktiką su amžiumi kiek kinta, nelaimei – dažnai tai būna per vėlu, o COVID-19 atveju net ir pražūtinga.

Ką daryti, kad vyrų požiūris pasikeistų? Mokslininkams, regis, sunkiai įmenama užduotis. Tad nenustebkime, jei sykiu su prievole vėl slėpti veidą, sugrįš ir kosminio dydžio bausmės, kurių kalbą kai kurie XXI a. riteriai supranta geriausiai.

Nors tarptautinėje COVID-19 statistikoje Lietuva atrodo neprastai, kurortuose kainos siekia naujų rekordų, pandemija paralyžiavo vos įsisiūbavusius trumpalaikės būsto nuomos didmiesčiuose verslus. Nakčiai kitai čia apsistodavę užsieniečiai šią vasarą liko namuose, jų potencialūs šeimininkai įsiliejo į mažiau pelningą ilgalaikės nuomos rinką. O joje ne tik mezgasi ekonominiai santykiai. Tai tarsi neutrali teritorija, kurioje susiduria dvi galingos jėgos, atstovaujančios skirtingoms kultūroms: savininkai ir tie, kurie dėl pačių įvairiausių priežasčių neturi nuosavos pastogės.

Vienoje fronto linijoje – kambarį ir šeimininkės kaimynystę siūlanti inteligentiška senjorė. Nepadoriai pigią nakvynę ir galimybę prisiliesti prie sovietmečio parduodantys sovietiniais baldais užgrūsto buto paveldėtojai. Tie, kurie niekaip neištaiko progos pelningai parduoti išaugtą butą, į kurį seniai nebeinvestuoja. Kai kam apartamentai prestižiniuose kvartaluose – pagrindinis pajamų šaltinis. Sako, įkyruolių šeimininkų, slapta apsilankančių "tik skaitiklių patikrinti", – mažiau, tačiau vis dar pasitaiko. Kaip ir nuomojančių apartamentus su milžiniškomis palmėmis, kurias tektų prižiūrėti. Kitoje stovykloje – dar margesnė publika. "Namo tik pernakvoti grįžtanti" mergina pirmenybę teiks būstui su židiniu. Seniai nebestudentiško amžiaus dama ieško namų sau, dviem solidžios svorio kategorijos šunims ir šeimininko, tikinčio, kad gyvas padaras nekels nepatogumų kaimynams. Trys būsimosios pirmakursės į vieno kambario butą atsikraustytų su katinu ir trimis dviračiais. Pora, kažkodėl mananti, kad buvimas vegetaru automatiškai suteikia pranašumą derantis dėl kainos. Tą patį, matyt, galvoja ir tautiečiai, skelbime pabrėžiantys, kad grįžta po dešimties metų Ispanijoje ir už butą su trim miegamaisiais mokėtų tūkstantį eurų (plius komunaliniai mokesčiai, žinoma).

Ieškodamos sau didžiausios ekonominės naudos abi pusės režisuoja tokius absurdiškus vaidinimus, kad kiekvienas galiausiai pasiekiamas susitarimas, atrodo, būsiąs stebuklas. Net gaila, kad nepasiekiantis jokio teatro scenos.

Atsakydamas į klausimą apie permainas jo komandoje, G.Nausėda pabrėžė: prezidentūroje privalu dirbti 100 proc. savo tiesioginį darbą ir "niekas neturi trukdyti to darbo dirbti". Tas "niekas" šiuo atveju – maži vaikai. Darbas čia reikalauja tiek laisvų (nuo kitų įsipareigojimų) vakarų ir tokio atsidavimo, kokio jis pats negalėjęs duoti dar būdamas nepilnamečių dukrų tėvas, todėl anuomet atmetė siūlymus kandidatuoti į prezidentus.

Norisi tikėti, kad Jo Ekscelencija šiek tiek pasiklydo versdamas savo mintis į prezidento vertą leksiką. Kad tikrosios priežastys, kodėl G.Nausėdos ir jo aukščiausiųjų patarėjų keliai išsiskyrė, – kažkas, ko tauta neturėtų žinoti ar apie ką pranešti būtų politiškai trumparegiška, todėl tėvystė paminėta tik kaip priedanga.

Atleiskite, Jūsų Ekscelencija, tačiau geriau jau būtumėte pasakęs ką kita. Pvz., kad nebepakeliui su žmonėmis, kurie nekolekcionuoja knygų ar nemėgsta Meksikos beplaukių.

Atleiskite, Jūsų Ekscelencija, tačiau geriau jau būtumėte pasakęs ką kita. Pvz., kad nebepakeliui su žmonėmis, kurie nekolekcionuoja knygų ar nemėgsta Meksikos beplaukių. Dabar gi atsiskleidėte it koks gyvenimą į darbo valandas ir laiką po jo skirstantis bankininkas. Dar ir šešėlį metėte ant likusios komandos, leidote suprasti, kad jai draudžiamas toks gėris kaip tėvadieniai ir mamadieniai. O jei – baisu net pagalvoti – neplanuotas nėštumas? Ar tektų spręsti tokią pat dilemą kaip baleto primoms: sutartis mainais už abortą?

Ne, negali būti. Juk tauta rinko tą, kuris žada ne tik gerovės valstybę, bet ir yra šeimos žmogus. Rinkėjams atrodė, kad po dviejų vienišės valdymo kadencijų atėjo metas pirmąją ponią, taigi, ir šeimą turinčiam, vadinasi, labiau empatiškam lyderiui. Tikėkimės, rinkėjai buvo teisūs. Priešingu atveju Jo Ekscelencijai būtų verta atnaujinti žinias apie tai, kad socialinė atsakomybė – svarbi demokratinių vertybių dedamoji. Vokietija, kur tėvystė ir motinystė gerbiama tiek, kad svarbiausi politiniai postai patikimi net daugiavaikėms motinoms, savam alumnui tikrai pasiūlytų kokią vertybių atnaujinimo programą.

Slapta veikla

Nors praėjusį savaitgalį Jungtinėje Karalystėje atšaukti visuomenėje labai skausmingai vertinti apribojimai lankytis viešojo maitinimo įstaigose, situacija nerami. Padaugėjus koronaviruso atvejų, Lesterio miestui vėl imta taikyti griežtesnius apribojimus. Įtariama, kad naujo viruso protrūkio židinys – tekstilės fabrikai, kuriuose vyrauja XIX a. menančios darbo sąlygos. Apie jas visuomenei priminė "Sunday Times" žurnalistinis tyrimas.

Jau pirmą darbo dieną Vidhathri Matety iš kolegos gavo aiškų įspėjimą: "Niekam nesakyk, kad čia dirbi. Tu dirbi nelegaliai, todėl niekam apie tai nepasakok."

Šiame versle – it statybose: neretai rangovai samdo subrangovus. Tad dažnai būna nebeaišku, kuriame mieste, kurioje įmonėje ir kokiomis sąlygomis dirbantys žmonės pasiuvo vieną ar kitą gaminį.

Ženklų, kad šiame Vidurio Anglijos mieste veikiantis siuvimo fabrikas dirba ne itin tvarkingai, būta ir daugiau. Įmonėje nebuvo dezinfekavimo priemonių, nesilaikyta atstumo taisyklių, darbuotojai nedėvėjo apsauginių kaukių, o jei ir turėdavo, jos atlikdavo nerūpestingą statisto vaidmenį – kabėjo nusmauktos ant smakro. Tad situacija, su kuria susidūrė eksperimento ėmęsis "Sunday Times" žurnalistas, atrodė grėsminga: koronavirusas šalyje siautėjo be sustojimo, o ir pačiame mieste buvo užfiksuotas didelis infekuotųjų skaičiaus.

Negana to, V.Matety buvo pasiūlytas 3,50–4 svarų valandinis atlygis – gerokai mažesnis už oficialųjį minimalų 8,72 svaro sterlingų atlyginimą. "Tavo alga priklausys nuo darbo rezultatų", – išgirdo žurnalistas.

Vertė platinti virusą

"Sunday Times" žurnalistinio tyrimo metu atskleisti faktai britų visuomenės labai nenustebino: visai neseniai ne pelno organizacija "Labor Behind the Label" paskelbė pranešimą apie padėtį tekstilės pramonės įmonėse, kuriomis nuo seno garsėjo Lesteris. Tyrimo duomenys šokiravo. Nepaisant griežtų karantino taisyklių, daugelis vietos gamintojų nelegaliai tęsė darbą.

Tuo metu, kai pandemija paralyžiavo šalies viešąjį gyvenimą, kai į dvikovą su koronavirusu stojo net skeptiškasis premjeras Borisas Johnsonas, Lesterio įmonių siuvėjai, kirpėjai ir pakuotojai keliavo į darbą net ir tokiu atveju, jei jiems buvo nustatytas "COVID-19". Darbuotojams, norėjusiems laikytis taisyklių ir izoliuotis namuose, buvo pranešta, kad tokiu atveju jie negaus atlyginimo. Maža to, jiems buvo rekomenduojama niekam neskelbti apie savo ligą – antraip būtų tekę uždaryti visą įmonę.

"Mes išsiaiškinome, kad kai kurios gamyklos per visą karantino laikotarpį dirbo 100 proc. pajėgumu, be jokių apsaugos priemonių ir socialinio atstumo reikalavimų", – sakė organizacijai atstovaujanti Meg Lewis.

Viename siuvimo ceche, kuriame dirba daugiau nei 80 darbuotojų, buvę 15 ūmių "COVID-19" atvejų, tačiau namo karantinuotis niekas nebuvo išsiųstas.

Viešumas nedaro poveikio

Žinios apie XXI a. dvasios neatitinkančią darbo kultūrą Lesterio įmonėse ir neadekvačius atlyginimus papiktino šalies sveikatos ir vidaus reikalų ministrus. Vis dėlto įtarimai dėl miesto tekstilės įmonių veiklos – menka naujiena. Dar prieš trejus metus "Channel 4" išsamiai papasakojo apie nusikalstamą kai kurių regiono verslininkų požiūrį į darbuotojus ir darbo sąlygas, kurias galima lyginti nebent su XIX a. pradžia.

Ankštos erdvės senuose pastatuose, šių dienų saugos standartų ignoravimas, už oficialų minimalų atlyginimą mažesnės algos, orumą žeminantys reikalavimai, – apie šias šiuolaikinės vergijos apraiškas karalystės žiniasklaida yra pranešusi jau ne kartą. Tačiau, kaip galima spręsti iš naujausio "Sunday Times" pasakojimo, tai nepadarė didelės įtakos.

Daugelyje siuvimo įmonių niekas nepasikeitė: darbo sąlygos – kaip anksčiau, įdarbinama daug svetimšalių iš Rytų Europos, Indijos, Pakistano ar Bangladešo, kurie dėl prastų anglų kalbos žinių gerai nė nežino apie savo teises arba bijo pasiskųsti, kad patys neatsidurtų valstybinių institucijų tyrimo epicentre.

Greiti ir pelningi

Tiesa, pats faktas, kad Didžiosios Britanijos centrinėje dalyje, nuo seno garsėjusioje tekstilės pramone, vėl siuvama ir audžiama, gali nuskambėti paradoksaliai. Juk pastaruosius du dešimtmečius tekstilės verslas juda viena kryptimi – kuo toliau nuo Vakarų Europos, į pigesnės darbo jėgos šalis Turkiją, Šiaurės Afriką, Bangladešą, Vietnamą, Kiniją. Dėl to, kad vadinamoji greitoji mada senas tekstilininkų tradicijas turinčius Didžiosios Britanijos regionus vėl pavertė patraukliais. Lesteris – ne išimtis. Gamyba taip pat atnaujinama Mančesteryje ir rytiniame Londone.

Trumpėjant kolekcijų ciklui, kai jis skaičiuojamas ne mėnesiais, bet savaitėmis, prekės ženklų valdytojai stengiasi kuo greičiau reaguoti į naujausias mados tendencijas, aprūpinti klientus prekėmis, reflektuojančiomis karščiausias didžiausių mados namų sezono naujoves. Be to, kai norima lanksčiau reaguoti į vietinę paklausą, užsakymų apimtys yra palyginti nedidelės, todėl nėra laiko ir prasmės derėtis su gamintojais Azijoje ar Turkijoje. Atgraso ir ilgas kelias iš gamybos vietos į realizavimo punktus.

Puikus tokio dinamiško verslo pavyzdys – prekės ženklas "Boohoo". Kovo 27-ąją, kai Jungtinėje Karalystėje įvestas karantinas skaičiavo pirmąsias dienas, "Boohoo" jau siūlė pirmąją savizoliacijai namuose skirtų drabužių kolekciją, nors paprastai šis į 15–35 metų klientus besiorientuojantis prekės ženklas penktadieniais per socialinius tinklus reklamuoja vakarėliams tinkančias sukneles ir aukštakulnius.

Prieš pat karantino suvaržymų pabaigą "Boohoo" piršo jau nebe jaukius, patogius, tačiau visiems labai pabodusius namams skirtus marškinėlius ar timpes, bet vasarines sukneles ir trumputes palaidines.

Gebėjimas operatyviai reaguoti į aktualijas 2006 m. įkurtai įmonei, valdančiai tokius prekės ženklus kaip "Nasty Gal", "Karen Millen" ir "Pretty Little Thing", leido išvengti didelių netekčių. "Boohoo" skelbiasi, kad jų gaminių kelias nuo idėjos iki parduotuvių lentynos trunka vos dvi savaites. Tad nieko keista, kad tuo metu, kai daugelis konkurentų nežinojo, kur dėti konteinerius su neparduotais šių metų vasarai skirtais paplūdimio drabužiais, birželio viduryje "Boohoo" prognozavo, kad šiais fiskaliniais metais bendrovės pardavimai išaugs 25 proc.

Sudėtinga gamybos grandinė

Kita greitosios mados medalio pusė atspindi situaciją Didžiosios Britanijos siuvimo cechuose. "Boohoo" – vienas svarbiausių Lesteryje siuvamų tekstilės gaminių užsakovų. Skirtingais duomenimis, ten pasiuvama 40–50 proc. ar net trys ketvirčiai "Boohoo" gaminių. Tarp gamintojų – ir įmonė, kurioje V.Matety buvo infiltruotas žurnalistiniam tyrimui, nors patys verslininkai tai ir neigė.

Tiesa, garantuoti skaidrumą ne visada paprasta, mat šiame versle – it statybose: neretai rangovai samdo subrangovus. Tad dažnai būna nebeaišku, kuriame mieste, kurioje įmonėje ir kokiomis sąlygomis dirbantys žmonės pasiuvo vieną ar kitą gaminį. Kilus naujam skandalui, "Boohoo" atstovai suskubo pareikšti siekiantys, kad jų produkcija būtų gaminama geromis darbo sąlygomis.

Koronaviruso krizės kontekste vėl atkreiptas dėmesys į Jungtinės Karalystės lengvosios pramonės piktžaizdes, tačiau vietos žiniasklaida nuogąstauja, kad to nepakaks joms išgydyti. Juk apie darbo sąlygas, kurias stebėtojai pavadino blogesnėmis nei Bangladeše ar Kinijoje, ne kartą kalbėta ir anksčiau.

Dar pernai vasarą Parlamento tyrimo komitetas po keletą mėnesių trukusių klausymų pateikė išsamias rekomendacijas kaip tekstilės pramonę padaryti tvaresnę ir pagerinti šakos darbo sąlygas. "Visuomenė turi teisę žinoti, kad jų perkamus drabužius gamina ne vaikai ar prievarta dirbantys žmonės", – sakė tuometinė komiteto pirmininkė leiboristė Mary Creagh. Tačiau konservatyvi vyriausybė atmetė visus iki vieno komisijos pasiūlymus.

Skubėjo atsipalaiduoti

"Grįžkite į normalų gyvenimo ritmą, eikite išgerti kavos, alaus", – turbūt nebuvo nė vieno Izraelio gyventojo, kuris nesidžiaugė šiais drąsinančiais premjero Benjamino Netanyahu žodžiais.

Vieni pirmųjų už Kinijos ribų, dar pirmosiomis kovo dienomis, įvedę bene griežčiausią karantiną, jau balandžio pabaigoje izraeliečiai vėl pradėjo džiaugtis, kad gali pajudėti toliau nei 100 m nuo namų. Faktai, kad paplūdimio viešbučiai vėl naudojami pagal paskirtį, o ne karantinavimui, kad vidaus žvalgyba vėl gali rūpintis vidaus saugumu, o ne sekioti infekuotuosius, bylojo gyvenimą grįžtant į įprastas vėžes.

Didžioji dalis užsikrėtusiųjų buvo susekti ne pasitelkus programėles ar agentus, bet slaugytojas, kurios telefonu apklausė infekuotuosius ir aiškinosi su jais bendravusius asmenis.

Nors rekomendacijų dėvėti kaukes ir laikytis socialinio atstumo niekas ir nebuvo atšaukęs, žmonės pasijuto tarsi būtų atgavę visišką laisvę. Nors viešumoje ir turėjo kaukes, jas dažniausiai palikdavo nusmaukę ant smakro. Kavinėse ir restoranuose padavėjai vis dar tikrindavo svečių temperatūrą, tačiau sodindavo juos prie perpildytų stalų. Šylant orams paplūdimyje niekas nebesistengė laikytis rekomenduojamo bent 2 m atstumo. Kad padėtis staiga pasikeis, nebuvo jokių ženklų.

Židiniai – mokyklose

Jau pirmosiomis liepos dienomis infekuotųjų skaičius sparčiai išaugo – iki 34 tūkst., daugiau kaip po tūkstantį kasdien. Mirusiųjų nuo pandemijos pradžios jau 346.

Dėl galimo kontakto su užsikrėtusiu asmeniu atsargumo sumetimais izoliavosi gynybos ministras Benny Gantzas, o šalies piliečiai išgyvena déjà vu: barai, klubai, baseinai ir sporto salės vėl uždaromi. Maksimalus lankytojų skaičius restoranuose – 20 žmonių, maldos namuose – ne daugiau kaip devyniolika tikinčiųjų. Autobusai gali vežti ne daugiau kaip 20 keleivių.

Vyriausybei priėmus nepaprastosios padėties įstatymą, skubių kontrolės priemonių galima imtis ir be parlamento pritarimo. Teigiama, kad B.Netanyahu ministrų kabineto posėdyje perspėjo ministrus, jog šalis atsidūrė tik per žingsnį nuo visuotinio karantino. "Vyriausybė prarado pandemijos kontrolę", – užsienio žiniasklaida cituoja Elį Waxmaną, vyriausiąjį vyriausybės patarėją, pirmininkaujantį mokslininkų komitetui, parengusiam kovos su pandemija strategiją.

Kodėl užsikrėtusiųjų virusu vėl grėsmingai daugėja, ir ko iš Izraelio klaidų gali pasimokyti kitos šalys? E.Waxmano teigimu, esama dviejų priežasčių. Pirmoji – karantino apribojimai buvo atšaukti pernelyg greitai.

Vyriausybė pasidavė visuomenės spaudimui, o vėl atvertos mokyklos tapo daugelio naujų infekcijų šaltiniais. Gegužės pradžioje mokiniams buvo leista mokytis mažomis grupėmis, po dviejų savaičių sugrįžta klasėmis. Šalį užliejus karščio bangai, sveikatos apsaugos ministras laikinai sustabdė reikalavimą dėvėti kaukes. Rezultatas: vienoje Jeruzalės gimnazijoje 130 mokinių ir mokytojų COVID-19 testai buvo teigiami. Šimtai mokyklų vėl turėjo būti uždaryti. Deja, viruso tai nesustabdė.

Technologijos nepasiteisino

Sveikatos apsaugos ministerija skėsčioja rankomis: įvertinus apie 20 tūkst. infekuotųjų, kur užsikrėtė daugiau nei pusė, nėra aišku. Likusiais atvejais užkratu pasidalijo šeimos nariai ar svečiai.

"Mums nepavyko nutraukti infekcijos grandinės", – sako E.Waxmanas ir įvardija antrąją naujojo protrūkio priežastį: vyriausybė neturi veiksmingos sistemos, leidžiančios greitai nustatyti ir izoliuoti su sergančiuoju kontaktavusius asmenis.

Sveikatos priežiūros institucijos ragino gyventojus naudotis specialia programėle, kuri leistų stebėti žmonių judėjimą ir pranešti apie per pastarąsias keturiolika dienų galėjusią įvykti akistatą su infekuotu asmeniu. Tačiau programėlę parsisiuntė toli gražu ne visi žmonės, o ir pati ji veikiausiai dar nėra tobula.

Vidaus saugumo tarnybai "Shin Bet" buvo duotas leidimas sekti sergančiųjų judėjimą, aptikti kontaktavusius asmenis ir taip padėti jiems karantinuotis, tačiau, kaip vėliau nustatė Izraelio technologijos institutas, tarnyba klydo 12 proc. atveju ir galėjo identifikuoti mažiau nei tris atvejus iš dešimties. Tad daugybė žmonių SMS žinute gavo nurodymus karantinuotis, nors net teoriškai neturėjo galimybės susidurti su infekuotu asmeniu.

Apie tai, kad teroristų sekimo technologijos netinka masiniam naudojimui, šiandien kalba ir pats slaptosios tarnybos viršininkas Nadavas Argamanas, tačiau teisė sekti infekuotuosius institucijai vėl suteikta.

Tiesa, didžioji dalis užsikrėtusiųjų buvo susekti ne pasitelkus programėles ar agentus, bet slaugytojas, kurios telefonu apklausė infekuotuosius ir aiškinosi su jais bendravusius asmenis. Deja, visoje šalyje šiam darbui buvo pasitelkta vos 27 žmonės. Todėl nieko nestebina epidemiologijos profesoriaus, buvusio Sveikatos apsaugos ministerijos generalinio direktoriaus Gabi Barbašo žodžiai: "Turiu keletą draugų, kurių testas buvo teigiamas. Tačiau niekas jiems nepaskambino ir nesiteiravo apie žmones, su kuriais jie bendravo."

Užsidaryti ar rizikuoti?

Vien technologijų nepakanka, sako G.Barbašas. Turįs būti atsakingas asmuo, pas kurį būtų sutelkta visa informacija, kuris koordinuotų tarnybų veiklą, priimtų sprendimus ir užtikrintų, kad jie būtų įgyvendinti. "Valdyti šią epidemiją yra sudėtinga užduotis, kurios Sveikatos ministerija neatlieka", – sako G.Barbašas, antrinantis kitų ekspertų nuomonei, kad armija būtų labiau tinkama koordinuoti krizės valdymą. Tik vyriausybė, pirmiausia premjeras, su tuo nesutinka. Anot kritikų, B.Netanyahu nenorėjo suteikti tokios progos gynybos ministrui – iš pradžių jo konkurentui Naftali Bennettui, dabar – jo nemėgstamam koalicijos partneriui B.Gantzui.

Srovės: oponentai kritikuoja B.Netanyahu, kad šis dėl asmeninių ambicijų nenori patikėti krizės valdymo kariuomenei.

Išeities iš situacijos ieškanti Sveikatos apsaugos ministerija bando prie telefonų sodinti studentus ir paprasčiausiu būdu aiškintis infekcijos plitimo maršrutus. Jei infekcijos kreivė nesiliaus kilusi, sveikatos sistemai gresia žlugimas, įspėja vyriausybės patarėjas E.Waxmanas, o šalyje teks paskelbti visuotinį karantiną.

Žinoma, ši priemonė sustabdytų ne tik koronavirusą, bet ir šalies ekonomiką. Jau dabar daugiau kaip 20 proc. piliečių yra bedarbiai. Ties bankroto slenksčiu atsidūrė nacionalinė oro linijų bendrovė "El Al". Tokio pat likimo baiminasi daugybė verslininkų, restoranų ir kavinių savininkų.

Šie žavingojo baritono žodžiai atspindi ne tik jo ir jo kolegų pokarantininę realybę. Kalbant apie planus, juos permąstyti svarbu ir auditorijai.

Kol mokslininkai vis dar tyrinėja COVID-19 charakterį, ieško veiksmingiausių kovos su virusu būdu ir atlieka pirmuosius vakcinos bandymus, kol dar nežinia, kiek užkrato sugrįš kartu su į tolimesnį užsienį išsiveržusiais tautiečiais, yra grėsmė, kad mūsų visų tolimus planus koreguos nauja epidemijos banga. Koncertus ir kitus kultūros renginius tektų vėl atšaukti, o gerus ketinimus kada nors pažinti vieną ar kitą meno projektą, apsilankyti koncerte, muziejuje ar ekskursijoje – grąžinti į saviugdos pasižadėjimų sąrašą. Tiesioginę nuosaką ir vėl pakeistų tariamoji. Tad geriausia, ką galime padaryti šiandien, – būsimąjį laiką keisti esamuoju. "Gal kažkada eisiu, žiūrėsiu, klausysiu" – labai konkrečiu "dabar eisiu, žiūrėsiu, klausysiu".

Tad geriausia, ką galime padaryti šiandien, – būsimąjį laiką keisti esamuoju. "Gal kažkada eisiu, žiūrėsiu, klausysiu" – labai konkrečiu "dabar eisiu, žiūrėsiu, klausysiu".

Juo labiau kad kultūrinės vasaros dienotvarkė Lietuvoje tikrai aktyvi. Taip, daugybė įdomių menininkų, pradedant šiuolaikinio cirko artistais, rokeriais, baigiant gastroliuojančiais teatralais, liko kitapus sienos. Tačiau smagu matyti, kaip rimčiausių renginių organizatoriai demonstruoja išradingumą, per stulbinamai trumpą laiką suderina naujas programas, o ilgamečiams rėmėjams parodžius tikrąjį veidą stebuklus sukuria ir likę su gerokai mažesniu biudžetu. Tad jei dabar pat kibsime į artimiausio kultūros renginio paieškas ir suskubsime pirkti bilietus ar registruotis į pažintinius projektus, ne tik sutrumpinsime neįgyvendintų pasižadėjimų sąrašą, bet ir pajusime, kokia didelė laimė turėti galimybę meną patirti gyvai.

Renginio režisieriai tikriausiai norėtų, kad jų kūrinys būtų lyginamas su sudėtinga kokių JAV prezidento rinkimų procedūra, tačiau geriausiu atveju jis labiau panašus į savaitėmis trunkančius rinkimus didžiausia pasaulio demokratija vadinamoje Indijoje. Tokie patys akis badantys kontrastai tarp didmiesčių spindesio ir nuo jų netoli nutolusios provincijos skurdo. Tarp aukštųjų technologijų sričių profesionalų, dirbančių Vakarų kompanijoms, ir primityvių balsavimo kabinų pravirose lengvųjų automobilių bagažinėse. Tikru auksu žėrinčių valdžios rūmų ir apšnerkštų ją išlaikančių piliečių kiemų. Tik indiškuose rinkimuose intrigos bent kiek daugiau ir, žvelgiant į vis pasikeičiančius politinės avanscenos veidus, net galima kalbėti apie valdančiųjų kaitą. Nors pastarasis balsavimas Rusijoje juridine prasme ir nėra aukščiausios valdžios rinkimai, faktiškai jis reiškia, kad piliečiai pasitiki dabartiniu prezidentu ir sutinka jam patikėti šalies vairą iki pat 2036-ųjų.

Atrodytų, kiekvienas propagandos tikslais viešinamas balsavimo tarpuvartėse aktas, kiekvienas prie balsadėžių ištrauktas apatinius dėvintis pilietis turėtų kalbėti apie visaliaudinį troškimą pareikšti savo nuomonę ir puikias tam sudarytas sąlygas, tačiau realybėje plebiscitas virto tragikomedija, kviečiančia kol kas vis dar kurčią auditoriją atsipeikėti ir liautis dalyvavus šiame šou. Net cenzūros užkardas įveikia pranešimai apie spaudimą valstybinių mokymo, gydymo įstaigų ar įmonių darbuotojams išreikšti savo valią ir galimybes padaryti tai net po kelis kartus. Savo pasidygėjimą šiuo pasityčiojimo iš demokratijos aktu viešina net Rusijos socialinių tinklų žvaigždės. Tačiau Kremliaus buldozeris neabejotinai bus galingesnis ir šį kartą. Balsuos gal ir ne visi, bet biuleteniuose triumfuos "už". Rusijos žmonėms nebus leista išgelbėti savo šalį nuo galutinio virsmo į pasaulio politiniame vandenyne besiblaškantį, baimę sėjantį "Skrajojantį olandą" su nepakeičiamuoju kapitonu Vanderdekenu prie šturvalo.

Kelias į niekur

Ch.McCandlesso istorija dažnai lyginama su literatūros klasiko Henry Thoreau memuarais "Valdenas, arba Gyvenimas miške". Tik, žvelgiant šių dienų žmogaus akimis, Ch.McCandlesso likimas atrodo gerokai  tragiškesnis ne vien dėl pražūtingo finalo, bet ir dėl to, kad atspindi šių dienų visuomenės socialines problemas ir vertybes.

1990 m. pavasarį puikiais pažymiais baigęs istorijos ir antropologijos studijas Emory universitete, nė neatsisveikinęs su šeima ir draugais, 22-ejų Ch.McCandlessas leidosi keliauti po Jungtinių Valstijų vakarus. Sutaupytą pusę mokslams skirtos sumos, 24 tūkst. dolerių, jis paaukojo labdarai, todėl į kelią leidosi beveik be pinigų.

Jaunas vyras keliavo per Arizoną, Kaliforniją ir Pietų Dakotą, kartais dirbdavo, kartais neturėjo nė dolerio, nebendravo su žmonėmis, išgyveno ne vieną pavojingą nuotykį gamtoje.

Ramybė: apleistas autobusas buvo tapęs paskutiniais drąsaus Ch.McCandlesso namais – tapo ir jo mirties vieta. / Wikipedia nuotr.

Kelionės finalinis etapas prasidėjo 1992-ųjų balandį, kai Ch.McCandlessas pasiekė Ferbankso miestą Aliaskoje. Paskutinis asmuo, matęs jį gyvą, buvo Jimas Gallienas, pavėžėjęs keliauninką iki Stampido trasos.

J.Gallienas vėliau pasakojo nerimavęs dėl Ch.McCandlesso, bandė įtikinti jį atidėti kelionę, veltui siūlėsi nuvežti iki Ankoridžo, kad nusipirktų keliauti gamtoje reikalingos įrangos ir maisto. Galiausiai balandžio 28-ąją Ch.McCandlessas žengė į trasą. Prisiekusio bėgiko, tvirtos valios jaunuolio kuprinėje buvo 4,5 kg ryžių, 22-ojo kalibro šautuvas, šovinių, keletas knygų, tarp jų – žinynas apie vietos augalus.

Ten, Aliaskos dykrose, netoli Denalio nacionalinio parko, ir nutrūko Ch.McCandlesso pėdsakai. Kas vyko vėliau, iš dalies pavyko atkurti skaitant jo dienoraštį. Ypatingas palikimas – autoportretai, kuriuose vyras įsiamžino turėtu fotoaparatu.

Legendos gimimas

Bevaikštinėdamas Ch.McCandlessas rado apleistą penktojo dešimtmečio laikus menantį autobusą: aprūdijęs mokyklinis autobusas su užrašu "Fairbanks city. 142" tapo naujais jaunuolio namais.

Jo sesuo tikra: brolis neketino likti atsiskyrėliu, norėjo grįžti į civilizaciją, tačiau žuvo tik per nelaimingą atsitikimą, pražudytas gamtos, kurioje norėjęs rasti paguodą ir kurios jis, užaugęs Vašingtono priemiestyje, nepažinojo.

1992-ųjų rugpjūtį vyras ketino palikti savo buveinę, tačiau nepajėgė įveikti tuo metu jau patvinusios Teklanikos upės. Vos už 400 m buvo galimybė persikelti per upę, tačiau Ch.McCandlessas to nežinojo, nes neturėjo žemėlapio.

Gyvendamas gamtoje, vyras mito ne tik randamomis uogomis, augalais, bet ir medžiojo smulkius gyvūnus. Sykį nušovė briedį, tačiau nemokėjo tinkamai paruošti mėsos ir ji sugedo: užuot supjaustęs į nedidelius gabaliukus ir vytinęs, kaip tai daroma Aliaskoje, jis pasinaudojo Pietų Dakotos medžiotojų patarimu ir ją išrūkė.

Rugpjūčio 12-ąją Ch.Mcandlessas paliko paskutinį, 107-osios dienos, įrašą dienoraštyje: "Nuostabios mėlynės." Nuo rugpjūčio 13 iki 18 d. –  tik dienų sąrašas. Per šią savaitę jis išplėšė paskutinį lapą iš Louiso L'Amouro memuarų "Klajojančio žmogaus apšvietimas". Vienoje lapo pusėje buvo ištrauka iš vienos Johno Robinso Jefferso poemos, prie kurios Chrisas prirašė: "Nugyvenau laimingą gyvenimą ir dėkoju Viešpačiui. Sudie ir telaimina jus Dievas!"

Rugsėjo 6-ąją prie apleisto autobuso prisiartinęs vienas briedžių medžiotojas pajuto tvaiką. Netrukus rado miegmaišį su Ch.McCandlesso palaikais. Ant autobuso bolavo lapas su užrašu, prašančiu pagalbos.

Oficiali mirties priežastis – išsekimas. Kai buvo rastas vyro kūnas, jis tesvėrė 30 kg. Manoma, kad gamtoje Ch.McCandlessas išgyveno 114 dienų, buvo surastas praėjus devyniolikai dienų po mirties.

Slėgė šeimos drama

Ch.McCandlesso sesuo įsitikinusi: nors brolis buvo nusiteikęs prieš sumaterialėjimą, jis nenorėjo atsiskyrėlio dalios ir nebuvo koks pašėlęs romantikas – būtent tokia nuomonė vyravo visuomenėje pasklidus žiniai apie tragediją Aliaskoje. 2015-aisiais knygą apie brolį išleidusi moteris atskleidė apie sunkią jų vaikystę, kurios dvasines traumas veikiausiai ir norėjo išsigydyti Chrisas.

Brolis ir sesuo užaugo šeimoje, kurioje stigo ne pinigų, bet meilės. Baisiausia jiems buvę tai, kad tėvas vienu metu turėjo dvi šeimas. Su pirmąja žmona susilaukęs šešių vaikų, jis galiausiai vedė savo ilgametę meilužę, Chriso ir Carine motiną. Tačiau su abiem moterimis ilgą laiką bendravo pernelyg artimai: kai kurie netikri broliai ir seserys buvę panašaus amžiaus kaip ir Chrisas su Carine.

Ši siaubingo melo aplinka, poligamija, tarsi dėmė prislėgė tik tada, kai paauglystėje išsiaiškino tiesą: būdami vaikai Chrisas ir Carine net atostogas leisdavo su savo netikrais broliais ir seserimis. Tačiau namuose augo jausdami fizinį ir psichologinį smurtą: vaikai buvo nuolat kaltinami dėl chaotiškos gyvenimo situacijos.

"Jis nebuvo beprotis. Tai, kad jis pabėgo į gamtą, turbūt buvo sveikiausias sprendimas, – viena interviu sakė moteris. – Aplinkybės, kuriomis jis mirė, siaubingos. Tačiau jis mirė atgavęs ramybę."

Traukė piligrimus

Naujųjų laikų Voldeno istorija įkvėpė gamtininką, alpinistą Joną Krakauerį parašyti knygą "Į laukinį pasaulį". Jis bandė sekti Ch.MaCandlesso klajonių pėdsakais, iškėlė hipotezę, kad jis galėjo apsinuodyti vietos augalais.

1996-aisiais pasirodžiusi knyga įkvėpė Seaną Penną perkelti istoriją į didįjį ekraną. Ch.McCandlessą suvaidino Emile Hirschas. Kino juosta "Laukinėje gamtoje" sulaukė kritikų pripažinimo, buvo nominuota dviem "Oskarams", įtraukta į geriausių 2007 m. filmų dešimtuką.

Scanpix nuotr.

Ch.McCandlessas, kritikavęs pasaulio sumaterialėjimą ir elitarizmą, buvo paverstas stabu, į jo mirties vietą ėmė traukti dar daugiau piligrimų. Prabilta net apie MaCandlesso fenomeną – nepaisydami pavojų, turistai bandė pakartoti jo žygį lygiai taip pat neturėdami nei kompaso, nei žemėlapio.

Žmones iš viso pasaulio masino galimybė prisiliesti prie tikrojo tikrosios tragedijos rekvizito – žvelgti pro kraupios istorijos liudininku tapusio autobuso langus, pasėdėti improvizuotoje Ch.McCandlesso lovoje. Į dykrą Aliaskoje traukė amerikiečiai, brazilai, italai, baltarusiai. Ne vienas jų patys žvelgė mirčiai į akis ar net žuvo.

Šiemet vasarį sraigtasparnis išgelbėjo penkis italus, kurių vienas buvo nušalęs kojas. 2010-aisiais Teklanikos srovė nusinešė šveicarę, pernai toks pats likimas ištiko baltarusę turistę. Šiemet balandį Aliaskos pareigūnai išgelbėjo brazilą, kurio vos neištiko Ch.McCandlesso likimas: maisto atsargų nebeturėjęs, dėl pavasario tirpsmo patvinusios upės nebegalėjęs įveikti upės vyras pasiuntė nelaimės signalą.

Visos šios istorijos privertė vietos valdžią priimti lemtingą sprendimą. Birželio 18-ąją Nacionalinės gvardijos sraigtasparnis lynais pakėlė autobusą ir išgabeno į kol kas neskelbiama vietą. Teigiama, kad po kurio laiko surūdijusi legenda vėl bus prieinama visuomenei, tačiau smalsuoliams nebereikės rizikuoti savo gyvybe.