Aleksandro Žalio straipsnyje „Paveldas reikalauja mūsų dėmesio“ ("Klaipėda", 2009 02 13) rašoma apie griūvančią prieškario laikų žymaus Klaipėdos krašto bibliofilo Jono Birškaus sodybą buvusiuose Dirvupiuose.

Dabar ta vietovė prijungta prie Sudmantų, nors iki jų yra apie 1,5 km. Autorius teigia, kad jam tą apleistą sodybą dar vasarą parodė Domas Kaunas, Vilniaus universiteto profesorius ir Mažosios Lietuvos literatūros tyrinėtojas.

Noriu priminti, kad po 1992 m., kai tą vietą po daugybės žygių ir aiškinimųsi man pasisekė identifikuoti kaip buvusią J.Birškaus sodybą, aš pats D.Kaunui ją ir parodžiau. 1996 m. Šilutėje per H.Zudermano paminklo atstatymą sutikęs profesorių pasakiau jam apie 1995 m. toje sodyboje įvykusį gaisrą.

Netrukus po to pokalbio vakarinis sodybos namo galas buvo uždengtas stogu. Maniau, jog tai D.Kauno rūpesčio išdava, bet neseniai telefonu jis prisipažino, kad tas šiferio stogas atsirado be jo žinios. Taigi išeitų, kad prie J.Birškaus sodybos identifikavimo ir jos apsaugos D.Kaunas kol kas niekuo neprisidėjo.

Jau seniai apie šią sodybą esu informavęs Klaipėdos paminklosaugos darbuotojus, esame čia lankęsi ir su sostinės Paminklosaugos centro specialistais, kurie stebėjosi, kodėl uostamiesčio paminklosaugos darbuotojai iki šiol neįtraukė tos vertingos sodybos į saugotinų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą. Buvo žadėta tai padaryti, bet tas pažadas kol kas taip ir liko tik pažadu.

Kalbant apie sodybos identifikacijos autorystę, profesorius man telefonu aiškino, kad savo rengiamoje knygoje apie J.Birškų žada ir mane paminėti kaip tos vietos atradėją.

Per savo kelių dešimtmečių kraštotyrinę praktiką ne sykį susidūriau su nelabai draugiška laikysena žinomų žmonių, su kuriais esu pasidalijęs savo žiniomis ar atradimais ir kurie vėliau iš manęs gautas žinias iš jiems prieinamų tribūnų pateikdavo kaip savo triūso rezultatus.

Pasidalijęs savo kraštotyrinio darbo rezultatais, tapdavau kaip ir nereikalingas. Dabar jau nepuolu bet kam „girtis“ atradimais kraštotyros srityje. Kitose veiklos sferose yra autorystės teisės, o štai kraštotyros baruose, regis, nieko panašaus nėra. Todėl neretai atsiranda du ar trys pretendentai į istorinių objektų atradėjus, iš kurių dažniausiai fiksuojamas tas, kuris užima aukštesnį postą. Kuklus ir mažai kam žinomas tikrasis atradėjas kraštotyrininkas, juo labiau kai jis yra paprastas žmogelis ir neužima jokių postų, lieka nežinomas.