DIENA BE PARAFRAZIŲ

Būna dienų, kai nesinori jokių parafrazių. Kerintis P.Širvio stabtelėjimas ūkanose "Ilgesys – ta giesmė" visada tempdavo už liežuvio smailiai adaptuoti jį absurdiškoms realijoms: "troškulys – ta giesmė". Arba "kliedesys – ta giesmė". Panašiai kažkada V.Lenino premijos laureatą E.Mieželaitį parafrazavo įžvalgusis E.Jansonas: "Čia Lietuva, čia durniais lyja."

Tačiau perdariniams gal ne metas šiandien, kai tame kasmečiame tylos rituale ant kauburių sužiba liepsnelės – amžinybę kuždantys maži nebūties švyturėliai.

Vos ketverių berniukas rodo į tamsų prasidedančio lapkričio medį ir klausia: "Kodėl tas dėdė ten aukštai supasi?" "Kur supasi?" – klausia jo mama. "Medyje", – atsako vaikas.

Tačiau medyje nieko nėra, tik viena šaka siūruoja. Matyt, vėjas. Arba "ilgesys – ta giesmė".

Ką reiškia tas Vėlinėms būdingas ilgesys, iš ko jis kyla ir kur vilioja? Klausimas, galintis pakelti iš karsto. Gal visa tai iš sielos, iš tų jos kontinuumų, kurie neleidžia paversti būties visai beprasme?

Negi iš tiesų vaikai įžvelgia tai, ko mes jau nematome? Gal jie dar nenutolę nuo tos dieviškosios transcendencijos, iš kurios visi ateiname ir kurioje visiems laikams visi prasmegsime.

Tad kas gi ten suposi ant tos šakos?

Šiek tiek toliau už lapkritį reiškiančio medžio iš tiesų driekiasi kadaise pamirštos kapinės, apie kurias ne visi žino. Ten net per Vėlines būna tamsu. Užmiršti žmonių gyvenimai. Laike ištirpusios aistros ir svajonės. Rytai ir saulėlydžiai. Tarsi nieko nebuvo, liko šita niūrių tamsumų erdvė, nieko nebegalinti pasakyti šių dienų mūsų pasauliui, tik tai, kad "ilgesys – ta giesmė".

Ką reiškia tas Vėlinėms būdingas ilgesys, iš ko jis kyla ir kur vilioja? Klausimas, galintis pakelti iš karsto. Gal visa tai iš sielos, iš tų jos kontinuumų, kurie neleidžia paversti būties visai beprasme? Neleidžia pasmerkti savęs absurdui, kurį susikuria nežinia ko trokštantis žmogaus protas ir pasauliui dedikuotos jo ambicijos. Siela susijusi su harmonija, protas – su racionalia destrukcija. Ši antinomija visada verčia ieškoti išeities, kurios rasti neįmanoma. Todėl tarsi paguodai kiekvienam yra skirtas nebylus "ilgesys – ta giesmė". Ilgesys ir giesmė, kurią teks sugiedoti iki pabaigos.