Iš pradžių neatskyrėme Taivano nuo Tailando, o gal Talibano, paskui niekaip nesugebėjome atskirti trąšų nuo tranzito. Dabar, panašu, neatskyrusi patikros nuo draudimo, šita chebra visą šalį pakišo po tanku, ir vėl nulis atsakomybės. Niekas nieko nežino, sako – tai ne mes, tai ES. Čabanai atsibels mūsų vaikų žudyti – niekas nekaltas.

Sakykite, kodėl sprendimą uždrausti kai kurių prekių tranzitą į Kaliningradą rusams ant stalo tėškė ne URM, ne Vyriausybė, o geležinkelio depas? Ir šioje situacijoje jau nepakanka atsainaus premjerės numojimo ranka į klausimą, ar čia nėra lietuviškos saviveiklos. Kas ir kodėl realiai pas mus priėmė sprendimą stabdyti dalį tranzito?

Visa bėda, kad valdantieji priima sprendimus, vadovaudamiesi savo pačių prielaidomis, o ne realiais faktais.

Apie tai užklausus URM, atskriejo atsakymas, kad Lietuva „įgyvendina ES vieningai priimtas ribojamas priemones, įskaitant 2014 m. liepos 31 d. Tarybos Reglamentą Nr. 833/2014“. „Lietuva jokių vienašališkų, individualių ar papildomų ribojimų šiam tranzitui neįvedė.“

Į klausimą, kas atsakys, jei Rusijos Federacija pradės karinius veiksmus prieš Lietuvą, URM apskritai neatsakė. Žodžiu, nėra atsakingųjų, nes niekas už nieką Lietuvoje jau seniai neatsako. Neveikia ir Baudžiamojo kodekso straipsniai nei už karo kurstymą, nei už kenkimą valstybei.

P.S. Visa bėda, kad valdantieji priima sprendimus, vadovaudamiesi savo pačių prielaidomis, o ne realiais faktais. O faktai šiandien tokie: Kaliningrade įsakyta parengti slėptuvių, virš Lietuvos beveik nebelaigo NATO lėktuvai; į Baltarusiją gabenamas atominis ginklas, Vokietija savo piliečiams nerekomenduoja vykti į Lietuvą, mūsų šalis paskelbta pavojingiausia vieta Europoje.

P.S.P.S. Ar jums tikrai neatrodo, kad per ilgai taikstomasi su šita valdžia, lyg pagal užsakymą tempiančia mus tiesiai į pražūtį, apie kurią prakalbo Estijos premjerė K.Kallas? Gal laikas būtų kai kam katapultuotis. O gal ir Estijos premjerei mūsų politikos luošiai užlipdys vatnikės etiketę?

Teisininkę Z.Šličytę persekioja, nes kažkam-nežinia kam nepatiko jos iškili kalba Seime.

Ką blogo ji pasakė, kokią neteisybę paskleidė? Kad vyksta ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija? Kad valstybė orientuojama pakeisti biologinės lyties sampratą prasimanymu – socialine lytimi?

Labai panašu, jog artėja laikai, kai piliečiai, pliaže sulaikę ekshibicionistą arba išviečių operatorių, bus apkaltinti nusikaltimu – įvairovės ir žmogaus saviraiškos varžymu.

Na, pridėkime ranką prie širdies ir pagaliau pasakykime, kad karalius – tikrai be "triusikų". Juk tai ne prasimanymas, o teisybė. Ką Z.Šličytė apšmeižė, kieno teises suvaržė, ką įžeidė, kur čia tie nukentėjusieji, po tos kalbos prikaustyti prie lovos reanimacijos palatose? Juk paprastai civilinėse bylose Civilinio proceso kodeksas reikalauja įrodyti padarytą neturtinę žalą, o čia iškart – baudžiamoji be jokios nustatytos žalos, be veikos, remiantis tik kažkieno-neaišku-kieno skundu.

Labai panašu, jog artėja laikai, kai piliečiai, pliaže sulaikę ekshibicionistą arba išviečių operatorių, bus apkaltinti nusikaltimu – įvairovės ir žmogaus saviraiškos varžymu. Juk šiais moderniais laikais – nieko tokio kopose vaikams ir moterims demonstruoti savo gamtinius išteklius ir dėl to patirti viešą sekreciją. Gal jau ir pedofilija – ne iškrypimas, o tiesiog nuolankiai toleruotina silpnybė, kuri spalvotos sielos asmeniui reikalinga tvariai išreikšti save?

Tikėtina, kad ir pats žodis "iškrypėlis" bus uždraustas, kaip atsitiko "pederastui". O kaip tada dėl Ukrainos karių, nuolat pederastais vadinančių žudikus okupantus? Irgi smerksime? Tik ar jau visai praradome sveiko proto ir sąžinės kontūrus?

P.S. Gal pagaliau tikrai reikėtų kokio nors teisės akto, tiksliai apibrėžiančio, kas tai yra seksualinės mažumos. Tik neaišku, kurie Seimo rūmai jį dabar svarstytų – santarvės net karo akivaizdoje nėra. Labai lietuviška.

Pas mus, kaip jau įprasta, iškart pasipylė politikos namudininkų plepalai. Esą nieko čia rimto. Vis dėlto atsirado ir radikalesnių pabarškinimų: "jie negali atšaukti", "tegul dar paprašo grąžinti Aliaską", "jie gali paskelbti, kad Mėnulis yra Rusija".

Solidžių kontrargumentų – nulis. Niekas net neakcentavo, kad, priešingai nei teigia tas J.Fiodorovas, referendumas dėl Lietuvos nepriklausomybės pas mus buvo. Ir įvyko jis 1991 m. vasario 9 d.

Etnografinė tradicija – kai tik dar kartą susiduriame su pasekmėmis, imamės ne konkrečių veiksmų, o tuščio pezėjimo. Arba galvos kaišiojimo į smėlį.

Labai abejotina, kad siūlymas atšaukti LR pripažinimą – privati to J.Fiodorovo iniciatyva.

Į šitą pasiūlymą Dūmai pirmiausia derėtų žvelgti rimtai. Juk kvestionuojama LR nepriklausomybė. Labai abejotina, kad siūlymas atšaukti LR pripažinimą – privati to J.Fiodorovo iniciatyva. Jis yra ne tik vienas SSRS atkūrimo iniciatorių, bet ir atsargos pulkininkas, buvęs Gynybos tarybos prie RF prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, paties V.Putino skirtas dar ir į kitus postus. Autokratinėje valstybėje tokia geopolitinė iniciacija be vado žinios neįmanoma.

Veikiausiai Maskvoje užgimė kėslai įtvirtinti status quo, buvusį iki Kovo 11-osios, o paskui pareikšti teritorines pretenzijas, nes Rusija, kaip pats deputatas vis primena, yra SSRS teisių perėmėja. Dar vienas dalykas, kurį J.Fiodorovas akcentuoja, – NATO įstatų 6-asis straipsnis. Pagal jį ginčijami subjektai negali būti aljanso nariai. Vadinasi, atšaukus nepriklausomybės pripažinimą, Lietuva esą tampa ginčytina valstybė, kuri teisiškai negali būti NATO sudėtyje, ir turėtų atitekti SSRS teisių paveldėtojai. Kuo ne dar vienas Ukrainos scenarijus?

P.S. J.Fiodorovas – ne koks Vasia Trubačiovas. Jis ten tikrai nusipelnęs gyventi geriau: turi 2 namus, 4 butus, 3 žemės sklypus, 126 kv. metrų garažą, milijonus rublių bankuose. Sako, daug ką paveldėjo iš tėvo...

Ne tik teks mažiau važinėti, bet ir brangs viskas, kas ant lentynos padėta parduotuvėje. O čia dar anoniminiai ekspertai metų pabaigoje žada badą ne tik Afrikoje, bet ir "kai kuriose Europos šalyse". Žodžiu, perspektyva – raudona, kaip degalinių švieslentė.

Tam tarsi antrina ir finansų ministrė Gintarė Skaistė, žadanti nuvertėjimo sezoną visą vasarą, nors jau ir gegužę išankstinė metinė infliacija viršijo 18 proc.

Ką daro mūsų valdžia, kad šitos infliacinės klaikumos prasisklaidytų? Na, nuo birželio 1-osios padidino pašalpas. Dar kai ką kosmetiškai paknebino. Bet jau aišku, jog vargo tautai tikrai bus.

G.Skaistė sako, kad ji nekalta, mat "du trečdaliai infliacijos ateina iš išorinių faktorių". Lyg pas mus niekas akcizų degalams nebūtų didinęs.

Laimės receptų – daug ir visi jie susiję su biudžeto resursais.

Žodžiu, akcizas – lyg gėjų paradas, sustabdyti jo proveržių neįmanoma. Neįmanoma ir tautai pagerinti gyvenimo, nes "viskas dėl išorinių faktorių". Neįmanoma nei PVM sumažinti, nei kitų mokesčių pripjauti.

Be to, visai smagu skaičiuoti biudžeto perviršį ir dar aiškinti, koks bus tvarus totalinis nekilnojamojo turto mokestis. Net senoliams po 65-erių jis bus atidėtas – sumokės paveldėtojai.

Esmė čia paprasta – kuo kainos didesnės, tuo daugiau mokesčių surenkama, biudžeto rodikliai geresni, vadinasi, ir laimės šalyje daugiau. Gali tada įstaigėlės vadeiva mokėti sau algą 18 tūkst. eurų, kaip atsitiko nežinia kam reikalingame Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre. Ir nulinė atsakomybė. Galima renovuoti ligoninės skyrių už milijoną, o paskui tą skyrių uždaryti, kaip atsitiko Trakuose. Vėl niekas nekaltas. Galima ir kabinetą remontuoti už 700 tūkst. eurų, posėdžių stalą pirkti už 20,2 tūkstančio, kaip anksčiau įvyko Vyriausybės pastate. Laimės receptų – daug ir visi jie susiję su biudžeto resursais. Ir ko čia niurgzti tamsiai liaudžiai, juk pašalpos tai padidintos?

P.S. Lauksime trijų eurų už litrą, mat infliaciją pas mus lemia "išoriniai faktoriai". Tik jei valdžia tokia bejėgė, ką ji apskritai ten kasosi?

Štai ir dabar I.Šimonytė norėtų įstatymo pataisų, kuriomis siūloma atsisakyti visą parą trunkančios premjero apsaugos. Teisingas ir aktualus pasiūlymas. Kam saugoti premjerę, kai ši eina paravėti daržo prie namų? Juk iš biudžeto už tai, suprantama, dar reikia ir mokėti, o Vadovybės apsaugos tarnybos išlaidos ir taip – lyg pastojęs dirižablis.

Taip, tikrai, reikia saugoti valstybės vadovus – Prezidentą, Seimo pirmininkę, premjerę. Dar autentiškiausią Lietuvos Prezidentą V.Adamkų, D.Grybauskaitę ir būtinai V.Landsbergį.

Taip, tikrai, reikia saugoti valstybės vadovus – Prezidentą, Seimo pirmininkę, premjerę. Dar autentiškiausią Lietuvos Prezidentą V.Adamkų, D.Grybauskaitę ir būtinai V.Landsbergį, kuris, nori kas nors to ar nenori, tikrai buvo faktinis valstybės vadovas sunkiausiu šaliai metu. Dar reikia saugoti svarbius valstybės svečius, kuriuos kas nors norėtų nudaigoti. Tik tokių pas mus atvyksta labai retai, o jei ir atvyksta, atsigabena savo apsaugos komandą (ne "kolektyvą"!).

Tai ką čia taip iš tiesų saugo ta Vadovybės apsaugos tarnyba? Na, jos išlaidos bylotų, kad visą Lietuvą. Dar ne taip seniai, 2017-aisiais, šios įstaigos išlaidos buvo per 12,6 mln. eurų, tačiau per penkerius metus jos padidėjo beveik dvigubai ir jau pernai viršijo 23,4 mln. eurų sumą.

Didėjo išlaidos ne tik batams, aprangai ar patalynei, bet ir pašalpas apsaugininkai mokėjosi vis dosnesnes. 2017 m. joms buvo skirta 164,6 tūkst. eurų, o jau 2021-aisiais apsaugos tarnybos pašalpininkams išmokėta net 822,8 tūkst. eurų.

Sakykite, kaip šitokiu tempu buvo galima nusigyventi? Gal ten priimami dirbti tik socialiai remtinieji? O gal, pardon, kokie nors sergėtojų artimieji išmirė visomis giminėmis, kad pašalpoms prireikė šitokio ekvivalento? Net nepatogu klausti.

P.S. Ir apskritai, ar kas nors šioje valstybėje domisi, kaip anuliuojami biudžeto asignavimai? Gal kas nors vis dėlto rengia išlaidų ir naudos analizę, be kurios neišgyvena privatus sektorius? Ar čia mums visiems viskas pofik?

Tik jei tai laimėjimas, kodėl jie "evakuojami" autobusais su ženklu "Z" į pataisos kolonijas Rusijoje?

Mūsų viešoji nuomonė ir žiniasklaida, impregnuota primityviais patriotiniais naratyvais, kartais tikrai atrodo kaip išprotėjusi, o tokia negalia jau tapo patogi priešui, kuris tik ir laukia galimybės įgyti persvarą informaciniame pasišaudyme.

Kad ir kaip būtų liūdna, daiktus reikėtų vadinti savais vardais – "Azov" kariai ne evakuojami, o pasidavė nelaisvėn. Ir tai yra apmaudžiai siaubinga. Iki skausmo gaila tų išsekintų žmonių, bet jie tikrai pasidavė, nes nebeturėjo kitos išeities.

Politikai sostinėje giriasi – vėl statomas nacionalinis stadionas. O kokiam velniui jis reikalingas, jei jau yra naujas Kaune?

Panašiai aukštyn kojomis yra pateikiami ir kiti įvykiai. Pavyzdžiui, Rusijos kariauna pati pasitraukia iš kokio nors kaimo, o pas mus iškart užgaudžia fanfaros – tai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pergalė.

Gal baikite vieną kartą, nes tokie ura patriotiniai maršai skatina įtarumą, skepsį ir nepasitikėjimą, kuris naudingas tiems, kas karą vadina "specialiąja operacija".

Kita vertus, ko norėti, jei šitas dviveidystės virusas pas mus užveistas jau seniai. Prisiminkime tokią viešojo naratyvo klasiką, kaip "įsisavinti lėšas" vietoj "pavogti pinigus", "priėmėme delegaciją" ("pavalgėme už valdiškus eurus"), "prognozuojamas neigiamas ekonomikos augimas" ("bus gili ekonominė krizė").

Tokios manipuliacijos užbarikaduoja tiesą taip, kad esame priversti apsigyventi išvirkščiame kontekste. Štai džiūgaujama, jog pavyko susitarti dėl biudžeto, tačiau kad skolinamasi 4 mlrd. eurų tarsi nesvarbu. Politikai sostinėje giriasi – vėl statomas nacionalinis stadionas. O kokiam velniui jis reikalingas, jei jau yra naujas Kaune? Tai rebusas daugybei piliečių, bet tik ne valdžiai.

P.S. Kam vadovybės apsaugos tarnybai reikia penkių aukštų 6,3 tūkst. kv. m ploto biurų pastato? Ar trijų šalies vadovų saugai tikrai būtini tokie resursai? Gal dėl to mus vokiečiai ir vadina durnių tauta ("Törichte Litauer").

Kaip matyti feisbuko sąvartyne klajojančiame vaizdo įraše, ne tik sveikino, bet ir puolė anam giedoti ditirambus, kalbėti apie trąšas, prekybą ir dėstyti savo komunalinę išmintį. Fone tuo metu tūnojo anoniminės demonstrantų gaujos su transparantais ir sovietinėmis vėliavomis.

Suprantama, buvęs Mogiliovo ligoninės pacientas, kenčiantis nuo "mozaikinės psichopatijos su periodine paranojine asmenybės disociacija", nepraleido progos dar sykį pažeminti Lietuvos Respublikos, todėl pasiūlė tai postringaujančiai bobai prie pasienio išduoti kruopų ir trąšų. Juk lietuviai nebeturi ko ėsti. Žodžiu, badas, suirutė ir holodomoras.

Važiuoti į Baltarusiją skųstis pasiligojusiam A.Lukašenkai... Čia jau tikrai reikia būti pasiekus klinikinį degradavimo lygmenį.

Iš kokių Vilnijos būdelių lenda tokios gyvastys? Iš kur šitas naivumas, nesusivokimas, o gal piktybiškas kenkimas valstybei? Net Rasa Juknevičiene prisistačiusi komentatorė (ne, ne ta R.Juknevičienė) neiškentė – po vaizdo siužetu rėžė komentarą: "Moteris – su negalia, priverstinai gydyti reikia ir uždarytą šerti grikiais."

Na, taip, mūsų valdžia ne itin rūpinasi paprastais piliečiais, daro nesąmones, be gėdos ir sarmatos moka sau kiaulines algas, kuria perteklinius etatus, skolinasi ir taško biudžetą niekalams. Bet važiuoti į Baltarusiją tuo skųstis pasiligojusiam A.Lukašenkai... Čia jau tikrai reikia būti pasiekus klinikinį degradavimo lygmenį. Arba darbuotis už rublius. Bet pralaimėjęs karą Kremlius dabar nė tų nebeturi, skaičiuoja kapeikas neveikiančioje tankų gamykloje ir laukia paskutinio vietinės ekonomikos pirstelėjimo. Gi per 9-ąją gegužės net lėktuvai virš liūdnų fizionomijų parado šiemet neskrido. Visi resursai dabar anuliuojami Ukrainoje.

P.S. Vadinamosios visuomenės apklausos jau ima nervinti. Štai vieni klausinėtojai išbūrė, kad populiariausi konservatoriai (TS-LKD), o kiti – kad pirmoje vietoje politiniai S.Skvernelio naujokai, nuo kurių TS-LKD atsilieka net 5 procentais. Tai vis dėlto kas čia už kieno pinigus meluoja?

Ir nors Ufos suvirintojų mokyklos auklėtinio bei gydomojo vandens išradėjo Viktoro kompetencijos kelia ironiją, tam tikros tiesos čia vis dėlto esama. Nes "tūpas žurnalystas" – tokia pat dažna aplinkybė, kaip cezūra K.Donelaičio hegzametre. Dabar "žurnalystai" yra ir tinklaraštininkai, nuomonės formuotojai bei šiaip visokie feisbuko pašlemėkai.

"Tūpas žurnalystas" turi aibę tam tikrų požymių. Jis įsitikinęs – lietuvių kalbos gramatika sugalvota 1547-aisiais, todėl yra atgyvena. Savo padrikose rašliavose jis mielai keverzoja "vidurį" vietoj "viduryje", kablelius deda pagal namudines sintaksės taisykles, neskiria "senai" nuo "seniai", žodžio "kuras" nuo "degalai". Kadangi neadekvatus žodžių vartojimas baigiasi atitrūkimu nuo reikšmių, painiojamos ir šios. "Tūpas žurnalystas" neskiria Seimo nuo vyriausybės, kalėjimo nuo izoliatoriaus, o pašnekovų pavardes rašo be pirmųjų vardo raidžių. Todėl skaitytojus vis labiau painioja antraštės à la "Landsbergis išskrido į JAV". Čia kuris Landsbergis – dievas tėvas, sūnus ar šventoji dvasia?

"Tūpas žurnalystas" būtinai išleis knygiūkštę apie nieką, bet prieš tai dar viešai pasigirs: "Taip taip,  premjere, mes apie jus rašome knygą."

Imdamas interviu "tūpas žurnalystas" visada pateiks klausimus, ilgesnius už pašnekovo atsakymus, nuolat vartos asmeninį įvardį "aš", tekste prirašys įterpinių – "šypsosi", "kvatojasi", "pirstelėjo", "ačiū už pokalbį".

Nuklystama ir į visiškų kliedesių palatas. Štai didžiausiuose portaluose skaitome: "vyras nukentėjusiajai su koja spyrė į galvą"; "pirmagimio laukiančiam broliui – 4 stadijos vėžys"; "pardavėja įmušė alaus butelį į kasą"; "turtingose pasaulio šalyse sparčiai mažėja spermatozoidų"; "nužudytoji kreipėsi į policiją, bet pabrėžė, kad grasinimai nekėlė pavojaus jos gyvybei".

Tikri šiuolaikinės raštijos paminklai pagrindinės galūnės atrofijai.

P.S. O kaip pavadinti įprotį skaityti per radiją naujienas iš laikraščio ir jas pateikti kaip savo?

Ir nors Ufos suvirintojų mokyklos auklėtinio ir gydomojo vandens išradėjo Viktoro kompetencijos kelia ironiją, tam tikros tiesos čia vis dėlto esama. Nes tūpas žurnalystas – tokia pat dažna aplinkybė, kaip cezūra K.Donelaičio hegzametre. Dabar žurnalystai yra ir tinklaraštininkai, nuomonės formuotojai, ir šiaip visokie feisbuko pašlemėkai.

Tūpas žurnalystas turi aibę tam tikrų požymių. Jis įsitikinęs, kad lietuvių kalbos gramatika sugalvota 1547-aisiais, todėl yra atgyvena. Savo padrikose rašliavose jis mielai keverzoja „vidurį“ vietoj „viduryje“, kablelius deda pagal namudines sintaksės taisykles, neskiria „senai“ nuo „seniai“, žodžio „kuras“ nuo „degalai“. Kadangi neadekvatus žodžių vartojimas baigiasi atitrūkimu nuo reikšmių, painiojamos ir šios. Tūpas žurnalystas neskiria Seimo nuo Vyriausybės, kalėjimo nuo izoliatoriaus, o pašnekovų pavardes rašo be pirmųjų vardo raidžių. Todėl skaitytoją vis labiau painioja antraštės à la „Landsbergis išskrido į JAV“. Čia kuris Landsbergis – dievas tėvas, sūnus ar šventoji dvasia?

Tūpas žurnalystas būtinai išleis knygiūkštę apie nieką, bet prieš tai dar viešai pasigirs: „Taip taip. Premjere, mes apie jus rašome knygą.“

Imdamas interviu tūpas žurnalystas visada pateiks klausimų, ilgesnių už pašnekovo atsakymus, nuolat vartos asmeninį įvardį „aš“, tekste prirašys įterpinių – „šypsosi“, „kvatojasi“, „pirstelėjo“, „ačiū už pokalbį“.

Nuklystama ir į visiškų kliedesių palatas. Štai didžiausiuose portaluose skaitome: „vyras nukentėjusiajai su koja spyrė į galvą“; „pirmagimio laukiančiam broliui – 4 stadijos vėžys“; "„pardavėja įmušė alaus butelį į kasą“; „turtingose pasaulio šalyse sparčiai mažėja spermatozoidų“; „nužudytoji kreipėsi į policiją, bet pabrėžė, kad grasinimai nekėlė pavojaus jos gyvybei“.

Tikri šiuolaikinės raštijos paminklai pagrindinės galūnės atrofijai.

P.S. kaip pavadinti įprotį skaityti per radiją naujienas iš laikraščio ir jas pateikti kaip savo?

Na, šiaip jau tokia iniciatyva – nieko naujo. Kai kalba tampa politikos pastumdėle, dar ne to įmanoma tikėtis. Ne taip seniai susirinkusi Valstybinės kalbos komisija panaikino taikų žodį "pederastas". Nors jis niekam nieko blogo nedarė, tačiau pati komisija, idant jos nekaltintų chronišku nedarbingumu, pasikėsino demonstruoti savą politpatriotinį "aš", todėl susirinkusi nutarė: nuo šiol Lietuvoje pederastų nebėra. Ir jie iškart visi komisijos vardu privalėjo išnykti.

Žodžių uždraudimas šiais laikais galėtų tapti net nauja sociolingvistinių tyrimų kryptis, nes ši filologinio tipo cenzūros atmaina jau turi savo istoriją ir dėsningumus.

Tiesa, liko dar iškrypėliai. Žodžio "iškrypimas" uždrausti politiškai angažuota (ne)sąmonė dar nepasiūlė, tai šis ir liko egzistuoti. Vis dėlto žodžių "iškrypėliai", "iškrypimai" viešai nebegirdime, nes jie neatliepia iš Seimo sklindančio puristinio apsimetinėjimo, kad seksualinės patologijos Marijos žemėse nėra.

Žodžių uždraudimas šiais laikais galėtų tapti net nauja sociolingvistinių tyrimų kryptis, nes ši filologinio tipo cenzūros atmaina jau turi savo istoriją ir dėsningumus. Kaip V.Putinui uždraudus Rusijoje niekas nebesako "karas", taip ir mūsų viešumose seniai nebeliko terminų "debilas" arba "imbecilas".

Logika čia paprasta: kai nėra žodžio, atrodo, kad nėra ir problemos. Lyg realybėje nebūtų protiškai atsilikusių žmonių ar durnysčių.

Va, čia ir yra esmė – užuot ėmusis iš tiesų spręsti iškrypėlių ar debilų problemą, mėginama kurpti regimybę, kad tos problemos apskritai nėra. Diegiama dekoratyvinė vizija – mūsų pasaulis tobulas, pakantus ir tyras, tarsi jaunamartės rūtų darželis. Tuomet atsiranda vietinė viešojo gėrio iliuzija, lyg aplinką papurškus oro gaivikliu.

Tik dirbtinis kvapas vis tiek išsivadėja, ir vėl grįžta tas pats realybės tvaikas, kuris byloja – problema, kad ją kur karinis laivas nuplukdytų, vis dėlto liko.

P.S. Pavasaris, kopose vėl užsimegs įvairovė. Klausimas aktyviems ir pasyviems parlamentarams: ekshibicionistai Lietuvoje – legali seksualinė mažuma ar dar ne?