Kas čia, po galais, vyksta? Gal gydytojai ėmė gauti savęs vertą atlygį? O gal mokytojams didėjo valandinis įkainis, kaip dekoratyviai svajoja Seimo narė D.Šakalienė?

Ką jūs! Švietimo ministras ir Co tik praėjusią savaitę sužinojo, kad etatinė sistema veikia nebent ministerijos stalčiuose, ir šuniukus sukorė ant mokyklų vadovų ir mokytojų nesutarimų.

Tik kad šimtai mokymo įstaigų apskritai neturi vadovų (niekas nenori to vidurių skausmo), tai su kuo ten nesutaria pedagogai?

Gal galėtų kas nors iš pernokusios biurokratijos mikimauzų paaiškinti, kodėl pedagogams trūksta pinigų, jei valstybė švietimui skiria 14 proc. bendrojo vidaus produkto? Šis vidurkis visoje ES yra kuklesnis ir siekia tik 10 proc. BVP.

"Kur babkės, blia?" – paklaustų Tado Blindos padermė tarpuvartėje.

Babkių nėra, bet algos viešajame sektoriuje vis tiek kažkam kilo 12,8 proc.

Kam, mieli Lietuvos vargdieniai? Gal į jus valdžia pagaliau atsisuko veidu, o ne subine?

Na, sakysite, kam čia taip skardžiai...

Kam? Juk atlyginimus veikiausiai sau pasipuošė ne kas nors kitas, o perteklinių ministerijų, perteklinių departamentų, niekam nereikalingų centrų ir institutų mėsėdžiai, kurie per raugėjimą net per TV nebesugeba normaliai šnekėti. Jie tik leidžia gomurinius garsus iš virškinamojo trakto, nes būtent taip pas mus kuriamas solidaus viršininko įvaizdis.

Tegyvuoja sotus, aptukęs, savimi patenkintas ir už nieką neatsakantis kiaulės snukis!

Mūsų sostinė džiūgauja: įkrėtėme ir Talinui, ir Rygai – net ir Baltijos sesių centrams vilnietiško gyvenimo stebuklai tapo egzotika. Taline tokių chronišką godulį besikasančių šeimų gausėjo tik 36 proc., o Rygoje – 33 proc.

Sotų ir laimės pritvinkusį Vilnių gali sveikinti visa Vidurio bei Rytų Europa, mat šiame regione mūsų sostinė pagal pinigais prisirpusių šeimų skaičių yra 19 vietoje.

O kaip kiti LT miestai?

Na, jau čia lietuviškai kukliau. Kaunas šiame piniguočių sprinte atsidūrė 53 vietoje, o Klaipėda – išvis 83-ia.

Apie miestelius, kaimus ir klonius žinių visai nepateikiama. Matyt, likusioje Lietuvoje tokių vietovių apskritai nėra.

Ar galima įsivaizduoti, pavyzdžiui, šeimą iš Kaltinėnų, gaunančią 135 tūkstančius per metus, tai yra 11 tūkst. eurų per mėnesį? Ir dar po to, kai sumokėjo pajamų ir "Sodros" mokesčius.

Net apklausą apie tokias sumas ten atlikti būtų sudėtinga, nes už nekuklius klausimus Žemaitijoje gali greitai gauti į lempą.

Na, bet labai stebėtis gal ir nėra ko, nes situacija realiai atspindi sostinės biurokratijos išvystytą atskirties doktriną: kuo labiau Vilnius atsiribos nuo likusios Lietuvos, tuo bus geriau: mums – viską, jiems – vaflį.

Čia tokia centralizuotos kleptokratijos koncepcija – likusi teritorija darbuojasi Olimpo gerovei. Visai, kaip Pchenjane: jūs dirbkite, mes padalinsime "visiems po lygiai".

Ir dar iš tribūnų šitie veidmainiai vapa apie rūpinimąsi regionais. Tokio pederastinio apsimetinėjimo, kai mažuma žagina daugumą ir visa tai vadina meile tėvynei, tauta dar nematė.

Ką tai reiškia, ponai, pardon, mieli plebėjai?

Tai reiškia, kad per 30 nepriklausomybės metų mūsų šalies vadovai ir biurokratija nieko kita nedarė, tik pumpavo visų mokesčių mokėtojų pinigus į Vilnių, kuriame beveik nėra gamybos, bet veikia administravimo, viešųjų pirkimų galių, o sykiu ir pasipelnymo schemų kūrimo centrai.

Pavyzdys – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai priklausantis Ugdymo plėtotės centras (UPC), kurį dabar mėsinėja STT.

Šiai nežinia kam reikalingai įstaigai ministras pernai net 12 kartų savo įsakymais skyrė 585,7 tūkst. eurų, o centras savo pirkimus planuodavo ne pagal poreikį, bet pagal gautas lėšas, stengdamasis įsisavinti visus jam skirtus pinigus.

Iš kur toks uolumas? Kaip pažymi tarnybos agentai, UPC pirkimai vykdyti iš buvusių arba esamų darbuotojų (taigi vilniečių), mokėta už tai, ką jie turėjo dirbti už algą, pirkinėti keisti dalykai ir, pavyzdžiui, už 3 tūkst. eurų kainavusį filmuką suplota 10,9 tūkst. eurų.

Ir ką? Ir nieko. Pati valstybė toleruoja tokią padėtį. Jeigu ES valstybėse švietimui vidutiniškai skiriama apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto, tai vargstančioje Lietuvoje – 14 proc.

Va, iš kur sostinėje pinigai. Jei viena perteklinė įstaigėlė sugeba per metus išleisti daugiau nei pusę milijono nežinia kam, tai ką gali sau leisti rimta institucija, kurių Vilniuje – daugiau nei reikia?

Tie biudžeto eurai nuteka tiesiai į veltėdžių, plepių, vamzdžius klojančių pseudomenininkų, projektų "Pirk dramblį" sumanytojų ir jiems palankių tarpininkų kišenes. Ir Vilnius klesti, nors nieko negamina. Mes – ponai, jūs – šūdai. Štai ir visa čia logika.

Su Rugsėjo 1-ąja, gerbiami švietimo tranai! Smagių jums viešųjų pirkimų.

Esą Lietuvos gyventojai visoje ES pirmauja pagal automobilių skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų.

Tačiau realiai čia lietuviai ne pirmauja, o atsilieka: tūkstančiui gyventojų mūsų šalyje tenka 483 lengvieji automobiliai, o ES vidurkis – 512.

"Automobilį turėti pas mus nėra didelis galvos skausmas žmonėms", – rėžė gal ir gerbiamas ministras K.Mažeika.

Ką tokiam, atsiprašant, pasakysi?

Į valdžią per anksti patekęs jaunuolis, matyt, mano, kad jo pareiga – suteikti kuo daugiau galvos skausmo paprastiems žmonėms. Kuo daugiau problemų liaudžiai, tuo geriau dirba valstybės viršininkai.

Apdujimas, daugiau nieko. Juk juos visus tauta išrinko, kad būtų atvirkščiai – kad žmonėms būtų kuo lengviau gyventi.

Tačiau šlykščiai didelę algą iš tos pačios tautos gaunantis jaunuolis mano kitaip. Taip, kaip mąsto visa ta išsiveisusi nomenklatūrinė padermė: mes dirbame tam, kad tautai būtų kuo sunkiau. Kad ji nuolat kapstytųsi primestuose nesklandumuose, biurokratijos liūne, kvailuose įstatymuose, kad būtų nuskurę, bet pigaus piaro apmarintomis smegenimis: "Įsisekite gėlytę, bus sardelių šventė!"

Mūsų valdžios svajonėse pilietis – tai ženkliukų į atlapą prisisagstęs debilas, kasdien balkone mosuojantis vėliava ir pritariantis bet kuriam valdančiųjų sprendimui, net jei šie nutartų ordinu apdovanoti kiekvieną tarpuvartės ekshibicionistą. Jūs, piliečiai, segėkite ženklelius ir neužmirštuoles, o mes jums – "Williams'ą", "Leo LT", Elektrėnų 9 bloką už pusantro milijardo, SGD terminalą, numarintus bankus ir iki dugno iškrapštytas jūsų kišenes. Sąrašas tęsiamas.

Ačiū už gerą gyvenimą, mieli nomenklatūros kiaulės.

Tiesa, S.Skvernelis apreiškė, kad nekilnojamojo turto (NT) kol kas neapmokestins. Tačiau apie 20 eurų už mašiną geriau pamirškite – valdžios primatai nepratę gyventi iš išmaldos. Kaip kažkada dainavo A.Kaušpėdas, "sumą papuoškite nuliu".

Kodėl neapmokestins NT? Na, čia yra nedidelė bėdelė. Mat pati valstybė to NT plotų turi daugiau nei reikia – 10,3 mln. kv. m už 2,7 mlrd. euriukų.

Taigi, jei jau valstybė deklaruoja atstovaujanti teisingumui, tiesai, lygybei ir tikrai neužsiima į piliečius nukreipta segregacija, ji pati turėtų apmokestinti ir save, tiksliau – savąjį NT.

Tik Lietuvoje viena bėdelė paprastai paskui save velka visą bėdų šleifą. Taip ir šiuo atveju. Tuos valdiškus 10,3 mln. kv. m reikia išlaikyti: šildyti, tiekti elektrą, vandenį.

Strateginis čia yra kanalizacijos vaidmuo, nes vien Seimas tualetinio popieriaus kasmet nusiperka už 12 tūkst. eurų.

Visa tai, suprantama, kainuoja, todėl pernai valstybės NT išlaikymui buvo išleista 167,1 mln. eurų. Čia ir prasideda paradoksai. Valdininkai sako, kad praėjusiais metais "vykdant NT centralizaciją" institucijos atsisakė 23 tūkst. kv. m patalpų.

Puiku, vadinasi, biudžetas turėjo lengviau atsikvėpti. Tačiau nors valdiškų patalpų pernai, palyginus su 2017 m., sumažėjo, išlaidos valstybiniam NT išlaikyti 2018-aisiais kažkodėl padidėjo net 8 proc.

Kaip taip yra? Juk mažėjant naudojamų patalpų kvadratams turėjo ne didėti, o mažėti ir jų išlaikymo sąnaudos. O čia atsitiko atvirkščiai: NT mažiau – išlaidų daugiau.

Kaip sakoma, varpa žino. Parafrazuojant pavalgiusį bankininką, valdžios sektoriuje logika, kaip ir moralė, – ne šio pasaulio dimensija.

Kaip įžvelgė verslininkas T.Barštys, nenuoseklioje ekonominėje politikoje mes elgiamės grubiai ir neprognozuojamai. Kitaip tariant, tarsi idiotai.

Iš tiesų valdančiųjų ekonominė politika visais laikais buvo taškyti valdiškus pinigus į kairę ir dešinę, nesigilinant, kokią naudą valstybei duoda tos išlaidos.

Kas pasakys, kokia nauda, pavyzdžiui, iš auksinių šaukštų kariuomenei arba iš nacionalinės ekspedicijos dalyviams nupirktų striukių "Helly Hansen" (brangesnių turbūt nerado)?

Na, nėr čia jokios naudos visuomenei, todėl ir pensininkai mūsų gėdai per mėnesį gyvena už 200 eurų, iš kurių, kaip pastebėjo T.Barštys, 42 dar turi sumokėti valstybei PVM pavidalu.

Nomenklatūros žinduolių veidai vien jau dėl to turėtų mėlynuoti iš gėdos, bet jiems giliai pofik. Pofik ir K.Škirpa, ir gerovės valstybė, ir biudžeto išlaidos. Jie tik kuria etatus arba institucijas, nes daugiau nieko nesugeba.

Ar žinojote, mieli žmonės, kad, pavyzdžiui, šalia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos veikia dar ir Ugdymo plėtotės centras, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Švietimo aprūpinimo centras, Nacionalinis egzaminų centras, Švietimo informacinių technologijų centras, Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra?

Ir visas šis grožis – Vilniuje. Visi tie centrai turi savo direktorius, pavaduotojus, skyrius su jų vadovais, buhalterijas, automobilius, nes kažkur važinėja. Ponuliai, suprantama, ir begėdiškas algas laiku gauna.

Klausimas: kam reikia visų šių institucijų, jei šalia jų dar kažką vis veikia pati ministerija?

Atsakymas: dabar jau turbūt supratote, kodėl esame ubagų ir ubagiškų pensijų šalis, kuri kasdien tyčiojasi iš savo piliečių.

Išties valdantieji daro viską, kad tik greičiau patys nusigalabytų – nesuprasi, tai politika ar sėdmenų kasymasis. Latviai ir estai alui akcizą sumažino, o pas mus apie tai net nešnekama, nes Seime sėdi pagonių blaivininkų ir vaidilučių įspūdingais tešmenimis sekta.

Tiesa, panteizmas toks jau yra, kad nuo medžių, perkūnų ir kliedesių garbinimo visada pereinama prie aukos atnašavimų. Ta auka dabar tapo patys valdantieji, kurių mokytinis, tykiai persikraustęs į Turniškes, ūmai apreiškė tautai, jog nuo sausio 1-osios įves automobilių ir nekilnojamojo turto mokesčius.

Kas čia, politinis nusidaigojimas ar kerštas rinkėjams už trečią vietą pirmajame ture, kurio išvakarėse išsikerojęs kandidatų veislynas suskaldė gerb. premjero elektoratą? Suprantamas tas pagiežingas nusivylimo jausmas, bet kam taip žiauriai?

Ne veltui situaciją ėmė švelninti pats 426 arklio galių kadilaku važinėjantis žaliasis krivių krivaitis, paaiškinęs, kad neleis skriausti Lietuvos žmonių, kurie neišgali mokėti už savo dyzelinius opelius, "chruščiovkes" ir garažiukus. Ir kad didžiausia bėda dabar – Seimo vadas, tarsi koks Mikluko Maklajus, mėlynų švyturėlių paradais besiblaškantis tarp Ringaudų ir Vilniaus.

Po to, kai kažkoks asilas jam prišnekėjo, kad poste galės tūnoti iki gyvos galvos, ir kai iš lenkų gavo tikrą medalį, esą su juo išvis susišnekėti nebeįmanoma, nes žmogų visai demoralizavo valdžios ir privilegijų saldėsis.

Bėda ir ta, kad Seimo vado reikalą narpliojęs blaiviųjų pagonių sektos organas – etikos komisija irgi spjovė į šventas krivio krivaičio intencijas ir rėmėsi ne koalicine realybe, o iš gamtos sąlygų gimusiomis prielaidomis.

Žodžiu, palengva politinio panteizmo tėvonijoje įsigali anarchija, kaip nuvalkiotoje I.Krylovo pasakėčioje, kur trys besimuistantys gyviai traukia tas pačias vežėčias į visas keturias puses.

Taip jau yra toje politikoje: valdančiųjų krachas išties visada prasideda nuo alaus pabranginimo.

Kam, pavyzdžiui, Energetikos ministerijai reikalingi specialūs atašė? Arba Organizacijos (gerai, kad ne kolektyvo) valdymo skyrius, jei valdymu turi užsiimti pats ministras su trimis viceministrais ir kancleriu? Ir apskritai, kam reikalinga pati Energetikos ministerija, kurios iki A.Kubiliaus krizės net nebuvo? Juk akivaizdu, kad pigiau būtų, jei Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje (buvusioje Ūkio) veiktų energetika užsiimantis padalinys.

Biurokratai biurokratais. Tačiau jiems dar reikia aptarnaujančio personalo kaimenės: vairuotojų, kavos nešiotojų, valytojų, reikia pirkti baldus, kompiuterius, paslaugas, reikia išlaikyti pastatus ir automobilius.

Tiesa, Energetikos ministerija nurodo, kad teturi tik vieną mašiną – "Volkswagen Passat", tačiau vargu ar tai realu: nevažinės ministras, trys viceministrai, keturių grupių ir penkių skyrių vedėjai vienintele transporto priemone – "ne fasonas".

Taip gimsta milijoninės išlaidos, kurias turime apmokėti mes, mokesčių mokėtojai. O tų išlaidų, patikėkite, tie ponuliai tikrai turi. Sakykime, tos pačios ministerijos valdoma valstybės įmonė "Klaipėdos nafta" vien kavos per metus žada išgerti už bemaž 45 tūkst. eurų. Suprantama, mokės įmonė, ne patys kavos sriūbčiotojai.

Skaičiai byloja, kad didžiausia valstybės bėda yra ne tik korupcija ar šešėlis, bet ir gerovės valstybės viltis ryjanti viešojo sektoriaus hidra. Šiame sektoriuje pas mus darbuojasi net 27 proc. visų užimtų žmonių, o Europoje vidurkis – 20 proc. Štai kur slypi didesnių pensijų, orių algų ir geresnio gyvenimo resursai, kuriuos visi valdantieji iki šiol ignoravo.

Žmones išties žavėjo jos drąsa, ypač narsi frazė prieš pirmąją kadenciją: "Aš ne lesbietė." Labai teigiamai vertintina ir jos kova su korupcija, o darbas be atostogų – apskritai pavyzdys visam viešajam sektoriui. Žavi ir eksprezidentės asmeninės savybės, humoro jausmas.

Tačiau jos ekscelencija palieka kyboti ir aibę neatsakytų klausimų. Nerasite viešumoje D.Grybauskaitės nuotraukos su akiniais, nors oficialias kalbas skaitė parašytas vos ne didžiosiomis raidėmis. Kur ji įgijo tų nuomonės formavimo įgūdžių, paremtų žinojimu, kad dominuojanti rinkėjų dalis neigiamai vertina akiniuotas moteris?

Viešumoje keltas ir klausimas, kieno bute eksprezidentė gyveno mokydamasi Leningrado A.Ždanovo universitete? Ar iš tiesų ji, būdama komjaunimo sekretorė, reikalavo išmesti iš universiteto bendramokslę, nes ši pastojo nuo kapitalistinės šalies piliečio?

Lietuviai iki šiol nežino ir to, buvo ar nebuvo D.Grybauskaitė Baltijos kelyje. Nežino, ką ji veikė Sausio 13-ąją. Neaišku, kada pasišalino iš platformininkų TSKP, jei, kaip teigia B.Genzelis, pats jų vadas M.Burokevičius dar 1989 m. gruodžio 29 d. paskyrė D.Grybauskaitę partinės mokyklos moksline sekretore su 30 proc. algos priedu, o 1990-ųjų kovo 30 d. ta mokykla išleido ją atostogų.

Niekas iki šiol nežino, kas būsimą prezidentę 1991 m. siuntė mokytis į Džordžtauno (JAV) universiteto Tarptautinių ekonominių santykių institutą, kur ji baigė specialią programą vadovams. Nežinia ir kas mokėjo už mokslą.

Pagaliau iki šiol nežinoma, skambino ar ne jos ekscelencija tuomečiam VRM vadovui R.Palaičiui, reikalaudama atleisti FNTT darbuotoją V.Giržadą, po ko kilo teismais pasibaigęs skandalas. Neaišku ir kodėl ji būtent tulpių paštu susirašinėjo su E.Masiuliu, buvo ar nebuvo kokių nors jos ryšių su "MG Baltic".

Užuot gavę atsakymus į šiuos klausimus, viešumoje regėjome dekoruojančius situaciją šiknalaižystės seansus.

Va, nusiperka mūsų valdžia sistemą MIGRIS trečiųjų šalių migrantams registruoti, o ji, še tau, neveikia. Kiek ten mes pasižadėjome priimti tų pabėgėlių? Du šimtus? Na, o sistemą reikia pirkti už milijoną, nerašinėsi juk sirų pavardžių ant lapo ranka, kaip glušas.

Dar viskas tampa barokiškai iškiliau, kai pasidomi elektroninio recepto reikalais. Ten ištaškyta jau dešimtys milijonų, tačiau sistema, jei tikėsime nesibaigiančiais žmonių skundais, irgi elgiasi tarsi iš durnyno pabėgęs pacientas.

Naujausias valdžios šedevras – už mūsų pinigus nupirktas asfalto kokybei tirti skirtas specialus autobusiukas. Tas per lietų taip pat neveikia, bet sėkmingai parodė, kad pusė regioninių Lietuvos kelių nekokybiški.

Tai bent atradimas, tiesiog neįtikima!

Tik ar tam reikėjo pirkti 800 tūkst. eurų kainuojantį autobusą, jei šią "sensacingą naujieną" ir taip seniai žino kiekvienas Lietuvos vairuotojas? Pasižiūrėkite į Palangą iš Klaipėdos vedantį kelią, sužinosite, kad šalį daugybę metų valdo degradavę asmenys.

Ką ten tirti, jei ir taip aišku, kad beveik visą Lietuvą reikia perasfaltuoti ir išasfaltuoti. Protingi žmonės tuos 800 tūkstančių būtų skyrę kelių remontui, o šitie juos ištaškė autobusiukui. Galės dabar važiuoti į ekskursijas. Ką juo matuos, gal dar vieną šalies gėdą – žvyrkelius? Juk plika ponulio akis pati niekaip nemato, kad žvyrkeliai neasfaltuoti.

Tik kas jiems, nomenklatūros pitekantropams, valdiškos lėšos? Niekas! Senutei 200 eurų – didžiausias pinigas. Tiems biurų primatams ir ta senutė, ir ta kupiūra – tuščia vieta, nes jie įpratę "mąstyti valstybiškai". Štai ir nuomojasi valstybinės įmonės vadovas naują "Volvo" su perforuota oda poniškiems sėdmenims pravėdinti. Pavažinėjo trejus metus už bemaž 40 tūkst. valdiškų eurų ir nieko – nei pinigų, nei mašinos. Tai bent "valstybinis mąstymas".