FORMUOJAME DISKRIMINACIJOS KULTŪRĄ

Galima diskriminacija dėl amžiaus – viena dažniausių problemų, kurią nagrinėja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos darbuotojai ir darbuotojos. Apie tai pokalbis su teisininke Laima Vengale-Dits.

– Per pirmąjį šių metų pusmetį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje gauta dešimt skundų dėl galimos diskriminacijos amžiaus pagrindu. Kokios tai situacijos?

– Dalis jų susijusios su įvairių paslaugų neprieinamumu. Žmonės kreipiasi į mus, nes neturi išmaniųjų telefonų ir mobiliųjų programėlių, kurios suteikia nuolaidų parduotuvėse. Jų teigimu, vyresnio amžiaus asmenys, nesinaudodami šiomis technologijomis, atsiduria blogesnėje padėtyje nei kiti vartotojai ir vartotojos.

Gautas ir skundas dėl nemokamų prostatos vėžio tyrimų – jie prieinami tik atitinkamo amžiaus pacientams. Vyresnio amžiaus pareiškėjas kreipėsi ir dėl to, kad daugiabučio liftas nestoja antrame aukšte. Dėl amžiaus asmuo sunkiau juda, tad, gyvendamas šiame aukšte, negali normaliai patekti į savo namus. Šiuo konkrečiu atveju, amžius, kaip galimos diskriminacijos pagrindas, susipina su negalia.

– Kai žmonės darbe yra diskriminuojami dėl savo amžiaus, oficialius skundus jie ir jos teikia labai retai. Ar tai atspindi realų diskriminacijos mastą šioje srityje?

– Visiškai neatspindi. Žmonės tiesiog vengia skųsti darbdavius ir darbdaves bijodami susidorojimo ar kitokių neigiamų padarinių. Lietuvoje ši situacija nesikeičia jau 20 metų. Jei gyventojai (-os) ir kreipiasi, dažnai tik tada, kai jau išeina iš darbo arba yra pasirengę (-usios) nutraukti darbo santykius. Pagrindinė nepranešimo apie tokius pažeidimus priežastis – neadekvati darbdavių reakcija į patį skundo pateikimą.

– Ką reikėtų daryti, kad ši situacija keistųsi?

– Manau, kad vertėtų labiau drausminti pačius darbdavius (-es). Darbuotojas ar darbuotoja, pateikę skundą, yra teisiškai apsaugoti nuo persekiojimo. Kol vyksta tyrimas, du ar tris mėnesius, darbdaviai (-ės) elgiasi ganėtinai santūriai, tačiau pamažu pradedamas jausti spaudimas (žmonės laikomi skundikais). Tyrimą pabaigus ir, pavyzdžiui, diskriminacijos nenustačius, pareiškėjas ar pareiškėja susiduria su sankcijomis – per dideliu darbo krūviu, priekabiavimu ir panašiai. Galbūt valstybė galėtų numatyti ilgesnį apsaugos nuo persekiojimo laikotarpį, tarkime, kokius dvejus metus nuo skundo pateikimo. Per šį laikotarpį atsakingi asmenys ar institucijos galėtų vykdyti atitinkamą apskųsto darbdavio (-ės) kontrolę.

Be to, darbdaviams (-ėms) reikėtų keisti nuostatas apie patį skundą ir jo pateikėją. Kreipimasis į institucijas demokratinėje visuomenėje yra normalus žmogaus teisių gynimo būdas ir nieko blogo, jei darbuotojas ar darbuotoja pasiskundžia. Tai nėra eilinis darbinis klausimas, tačiau nereikėtų į tai reaguoti perdėtai jautriai ir priešiškai nusiteikti besiskundžiančiųjų atžvilgiu. Darbdaviai ir darbdavės nėra neliečiami.

– Kokias diskriminacijos dėl amžiaus tendencijas pastebite savo darbo praktikoje?

– Į mus daug dažniau kreipiasi vyresnio amžiaus žmonės. Neretai jie ir jos jaučiasi diskriminuojami negaudami tam tikrų draudimo ar banko paslaugų. Pavyzdžiui, banko kortelės klientams ir klientėms nuo, tarkime, 70-ies metų amžiaus išduodamos mažiau palankiomis sąlygomis.

Žmonės tiesiog vengia skųsti darbdavius ir darbdaves bijodami susidorojimo ar kitokių neigiamų padarinių.

Dažnai žmonės teiraujasi, ar prevencinių sveikatos patikros paslaugų kompensavimas tik konkretaus amžiaus asmenims nėra diskriminacija. Problemiškos gyventojams atrodo ir įvairios jaunimą remiančios programos, kuriomis šiai asmenų grupei taikomos lengvatinės sąlygos gauti paslaugas ar įsigyti prekes. Kiekvieną atvejį privalu vertinti individualiai, bet nepagrįstų apribojimų tikrai pasitaiko.

Apmaudu, bet dažnai žmonės skundžiasi dėl nepagarbaus medikų (-ių) požiūrio į vyresnius pacientus ir pacientes – nenorima atlikti tyrimų, senėjimas automatiškai pateikiamas kaip pagrindinė blogėjančios sveikatos priežastis.

– Ar visada apribojimai dėl amžiaus yra laikomi diskriminacija?

– Ne, ne visada. Tokie apribojimai nėra diskriminacija, kai jie yra numatyti įstatymuose. Pavyzdžiui, amžiaus riba, nuo kurios galima vartoti alkoholį, tuoktis, kandidatuoti į Seimą ir pan. Ši išimtis negalioja savivaldybių tarybų nutarimams, ministrų įsakymams ir panašiems administraciniams aktams. Kiekvienu atveju apribojimas yra vertinamas individualiai – jis turi būti teisėtas, pagrįstas ir proporcingas.

– Ar Lietuvoje paplitę stereotipai apie vyresnio amžiaus žmones?

– Tikrai taip, ypač darbo santykių srityje. Žmonės kreipiasi dėl darbo skelbimų, kuriuose ieškoma tik darbuotojų iki 40 ar 45 metų. Kai paskambiname tokių skelbimų autoriams, dažniausiai išgirstame atsakymą – nepagalvojome. Suprask, toje pozicijoje anksčiau dirbo jaunas žmogus, tad stereotipiškai ir toliau turėtų toks ar tokia dirbti. Požiūris, kad vyresnio amžiaus žmonės yra nelankstūs, ribotų gebėjimų, sunkiai įsiliejantys į kolektyvą, deja, yra gajus.

– Kokios žalos daro toks stereotipinis mąstymas?

– Pirmiausia, tai neigiamai veikia pačių žmonių gyvenimą. Viena vertus, asmenys neįdarbinami, kokybiškai neaptarnaujami. Vyraujantis stereotipinis požiūris veikia jų savivertę – jie ir jos savęs nebelaiko reikšmingais visuomenės nariais ir narėmis. Žmonės stumiami į socialinę atskirtį, ypač pensininkai. Kiekvienas jų skundas prasideda įsitikinimu, kad jie seni, todėl nurašyti.

Ką mes matome viešojoje erdvėje – televizijoje ir kitoje žiniasklaidoje? Dažniausiai kalba jauni žmonės, nes tik jie ir jos yra įdomūs, verti dėmesio. Vyresnius asmenis pamatysime nebent jei jie yra kultūros, meno žmonės, žinomi istorikai. Taip ir formuojama kultūra, kurioje patrauklus tik jaunimas.