Visai neseniai po virtualiąją erdvę pasklido, rodos, pirmąsyk Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ištarti žodžiai, kad Vladimiras Putinas gyvena visai kitame pasaulyje. Su tuo griežtai nesutinka rusų žurnalistė Marija Snegovaja. Anot jos, „pranešimai, kad V. Putinas gyvena kitokiame pasaulyje, yra klaidingi“. Kodėl ji taip mano ir ką tai reiškia?

Marija Snegovaja yra Maskvos laikraščio „Vedomosti“ apžvalgininkė, šiuo metu Kolumbijos universitete Niujorke siekianti politologijos doktorato. Amerikos kairiųjų liberalų savaitiniame politikos ir kultūros žurnale „New Republic“ ji kovo 19-ąją paskelbė straipsnį, su kuriuo, manytume, verta susipažinti.

Anot jos, „tarptautinė bendrija greit atsidurs puikiame naujame V. Putino sukurtame pasaulyje“. Žodžiu, jis ne tik kad ne iš Marso, bet labai tvirtai stovi Žemėje, tačiau nori ją savaip perkeisti: „Neseni įvykiai, ypač Vakarų reakcija į Krymo invaziją, rodo, kad V. Putinas, galimas daiktas, geriau supranta pasaulio tvarką ir politinių sistemų prigimtį nei dauguma pasaulio politikos analitikų ir sprendėjų“.

Toliau autorė cituoja sociologą Maxą Weberį, kuris valstybę apibūdino kaip „darinį, turintį smurto monopolį, o tai netikėtai tapo labai aktualu, bandant suprasti įvykius Ukrainoje.

Šiandienos vakarietiškame, įstatymų besilaikančiame, griežtai reguliuojamame pasaulyje esame linkę galvoti, kad „smurto monopolis“ tėra metafora. Kas gi iš tiesų duotų rimtą iššūkį valstybei dėl to, kad ji valdo kariuomenę ir policiją?

O vis dėlto Ukrainos įvykiai parodė, kad smurto valdymas sudaro pačią valstybės esmę. Atsiminkime, kad tik po tiesioginių susikirtimų su policija, tik po pirmųjų aukų išryškėjimo ir po to, kai prie protestuotojų ėmė dėtis ir policija, tik tada prasidėjo režimo kaita Ukrainoje.

Ir tik pasirodžius pirmosioms aukoms Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos pagaliau pradėjo V. Janukovyčiui grasinti sankcijomis, o tai ir suskaldė jį palaikantįjį vietos elitą ir privertė V. Janukovyčių bėgti į Rusiją. Tokia ir buvo visa Ukrainos intriga: kas stipresnis – valdovas ar liaudis?

Vis dėlto kiekvienos pasaulio tvarkos buvimą ilgainiui lemia ir tai, kas tą tvarką gina ir išsaugo. Po Antrojo pasaulinio karo įsigaliojusi tarptautinė sistema, ypač 1975-ųjų metų Helsinkio susitarimai, įtvirtino valstybių sienų nepažeidžiamumą.

Nuo to laiko joks nuolatinis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narys – tokių yra penki – neišdrįso kelti iššūkio kitos šalies teritorijai su tikslu jos dalį prisijungti sau. Tiesa, iš 2008-ųjų Gruzijos ir Rusijos karo kilo dvi naujos nepriklausomos valstybės – Pietų Osetija ir Abchazija.

Užtat Krymo atvejis visiškai unikalus: viena Saugumo Tarybos penketo narė pasiglemžia teritoriją iš visos tarptautinės bendrijos pripažįstamos valstybės. Ir nors ši praktika buvo įprastinė prieš Antrąjį pasaulinį karą – pvz., 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas, kuriuo Rytų Europos teritorija padalyta į nacių ir sovietų „interesų sferas“, V. Putinas vadovauja pirmajam tokiam bandymui XXI amžiuje.

Ir nuostabą keliantis pastarųjų savaičių naujas poslinkis tas, kad beveik nėra tų, kurie norėtų ar galėtų jį sustabdyti.

Nors neseniai girdėjome stiprių pareiškimų iš JAV prezidento B. Obamos ir Europos Sąjungos vadovų lūpų, sankcijos, kurios pagaliau priimtos praėjus dviem su puse savaitės po Krymo avantiūros pradžios, visai neadekvačios.

Tos „precedento neturinčios“ priemonės prieš Rusiją, pasirodo, tėra tik gana silpni draudimai, taikomi beveik atsitiktinai atrinktiems, palyginti neįtakingiems Rusijos pareigūnams – tikrai ne pagrindiniams Krymo istorijos kūrėjams. Tikrieji „herojai“ pasiliko (net ir simboliškai) nenubausti.

Be to, Rusija ne tik išlaikė savo narystę grupėje G-8, bet paskutiniu metu grupės atstovai net atsitolino nuo ankstesnių savo pareiškimų dėl Rusijos narystės suspendavimo. Taigi – šneka garsi, bet lazda išties maža“.

Tai, nuo savęs pridursime, yra aliuzija į garsųjį prezidento Theodore`o Roosevelto, vadovavusio Amerikai prieš Pirmąjį pasaulinį karą, posakį, kad veiksmingoje diplomatijoje reikia tyliai kalbėti, bet nešiotis didelę lazdą.

O dabar, rašo žurnalistė Marija Snegovaja, išeina visai priešingai: Vakarai kalba garsiai prieš Putiną, bet lazdą turi tik mažą arba visai neturi jokios.

Bet ir tos kalbos prieš Putiną silpsta, o „Putino veiksmų priėmimas Vakarų bendruomenėje, regis, net didėja. „Bloomberg“ svetainėje pasirodęs redakcinis straipsnis pranešė, kad „Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga nekovos už to, kas liko iš Ukrainos, apgynimą. Jokia sutartis tam jų neįpareigoja, o Amerikos ir Vakarų Europos elektorato interesai netgi tam priešinasi“.

„Iš tiesų, – primena  M. Snegovaja, – Jungtinės Valstijos turi bent moralinę prievolę ginti Ukrainą, pagal 1994 m. pasirašytą Budapešto memorandumą“.

Rusė žurnalistė nepatenkinta ir dėl to, kad amerikiečių „analitikas Johnas Walcottas per „Bloomberg“ žinias aną savaitgalį ėjo taip toli, kad sakė, jog  „nėra jokio klausimo, kad Ukraina – ne Krymas, bet visa Ukraina jau prarasta. Net ir Baltijos valstybės, dažnai laikomos pačiomis didžiausiomis Rusijos politikos Ukrainoje priešininkėmis, rodo santūrumą.

Kovo 18-ąją Latvijos finansų ministras prašė Europos Sąjungos suteikti kompensaciją toms ES valstybėms, kurios dėl sankcijų Rusijai patirs ekonominių nuostolių“.

Taigi, daro išvadą M. Snegovaja, „visa tai reiškia, kad V. Putinas situaciją vertina teisingai. Smurto priemonių monopolis valdo tarptautinę situaciją. Nėra nieko, kas galėtų sustabdyti V. Putiną nuo pasiėmimo to, ko tas nori“.

Žodžiu, V. Putinas savo valstybėje monopolizuoja smurto priemones ir jas vartoja kaip nori, o Vakarai savųjų priemonių turi, tačiau nenori jų vartoti, tad V. Putinas, tai suprasdamas, kol kas ir lieka padėties valdovu.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT radiją.