GEROVĖ AR LAISVĖ?

Sprendžiant iš Aliaksandro Lukašenkos reakcijos į opozicijos Koordinacinės tarybos atsiradimą, jos narių kvietimus "pokalbių" į Tyrimų komitetą, įvykiai Baltarusijoje, panašu, dar nepasiekė savo apogėjaus. Tačiau pilietinių akcijų poveikis jau akivaizdus.

Baltarusiai pirmiausiai grąžino skolą patiems sau. 1991-aisiais jie nedrįso išsikovoti visiškos nepriklausomybės, vėliau nesugebėjo rasti tautą vienijančios idėjos, tačiau šiandien jau galėjo apibrėžti savo identitetą ir suvokti: drąsos kurti ateitį lengviausia rasti savoje istorijoje, o ne primestoje.

Europa galėjo atrasti, kad baltarusiai – tai ne tie patys rusai, atsitiktinai atsidūrę atskiroje valstybėje. O ir pastaroji – tai ne A.Lukašenkos projektas. Net atvirkščiai, ji egzistuoja, nepaisant garsiausio Europoje bulviakasio represijų.

Ta Rusijos gyventojų dalis, kurią nupurtydavo vien nuo minties apie "maidanus", kuri svaičioja, esą "geležinis kumštis" geriau nei tariamą amoralumą skatinančios piliečių laisvės, galėjo praregėti: nebūna modernių diktatūrų – jos tik naudojasi moderniomis žudymo priemonėmis.

Laisvė kurti verslą, dirbti ir užsidirbti, galimybė keliauti ir mokytis užsienyje, – visa tai yra niekas, trapu ir laikina.

Kuo įvykiai Baltarusijoje tapo mums Lietuvoje? Ne mūsų diplomatams (nepaisant perdėto atsargumo, demokratijos idėjai jie jau yra padarę daugiau nei kai kurios gerokai didesnės valstybės), bet eiliniams piliečiams? Gal įvykiai Baltarusijoje tėra tik dar viena galimybė įveiklinti savąjį laisvės geną, surengti dar vieną "gyvąjį kelią" – politinį flešmobą, kurį bemaž galėtume užpatentuoti?

Pirmiausia ir svarbiausia, kad matydami, kaip čia pat, per ištiestos rankos atstumą, smurtaujama prieš taikius piliečius, turime progą įsitikinti, kokie laimingi esame šiandien. Tačiau laisvė kurti verslą, dirbti ir užsidirbti, galimybė keliauti ir mokytis užsienyje, – visa tai yra niekas, trapu ir laikina, jei šalyje vieninteliu prioritetu tampa materialinė gerovė, jei auginami lyderiai, bet ne piliečiai, jei mokesčių mokėjimas traktuojamas kaip prievolė, o ne pareiga. Tokiomis sąlygomis valstybės santvarka, konstitucija, teisė rinkti ir būti išrinktam labai lengvai virsta diktatūros įrankiu. O jai atstovauti gali bet kas – ir primityvus bulvakasys, ir koks nors hiperaktyvus savimyla ar valstybę paversti savojo verslo filialu užsigeidęs milijonierius.