HOMOSEKSUALUS ŽMOGUS IR BAŽNYČIA

Ar lengva homoseksualiam žmogui Bažnyčioje? Ne visada. Kartais jis gali susidurti su kunigu, kuris yra griežtesnių pažiūrų. Su kitu krikščionimi, savo broliu, sese, kurie, nežinodami istorijos, gali smerkti. Tada jie diskretiškai gyvena, nors turime pavyzdžių, kai krikščionys kalba, kad yra homoseksualūs, ir labai gražiai rodo savo tikėjimo kelionę, jiems tai netrukdo būti krikščionimis – sako Vilniaus universiteto (VU) kapelionas, jėzuitas, kunigas Eugenijus Puzynia.

Neseniai vykusiuose Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kasmet rengiamuose Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose kun. E.Puzynia SJ buvo vienas iš nominantų Religijų ir įsitikinimų įvairovės apdovanojimui gauti. Plėtodamas akademinę sielovadą VU, kun. E.Puzynia SJ skatina atvirą ir pagarbų dialogą tarp skirtingų religijų, LGBT+ asmenų priėmimą. Pernai vasarą su jėzuitu tėvu E.Puzynia Bendra.lt kalbėjosi apie LGBT+ žmonių ir Bažnyčios santykį, apie dialogo poreikį.

– Kas, jūsų nuomone, paskatintų didesnį susikalbėjimą ir supratimą tarp Bažnyčios ir LGBT+ bendruomenės?

– Dialogo kultūra. Galima labai lengvai įsitraukti į politizuotą žaidimą. Dažnai nesuprantame vieno ar kito aspekto ir trūksta įsigilinimo į klausimą. Labai rimta mokslinė diskusija, kas yra homoseksualumas ir apskritai žmogaus lytiškumas, ar ne? Mums, kaip visuomenei, svarbu atsakyti, kas aš esu, kam aš skirtas, ką reiškia mano lytiškumas, kaip jis reiškiasi, kokios priimtinos formos, kokios jau būtų žeidžiančios žmogišką orumą. Tokie dalykai atrodo abstraktūs, bet jie tokie nėra.

Lietuvos visuomenėje yra labai didelis susipriešinimas dėl homoseksualumo, Partnerystės įstatymo. Sakyčiau: emocijas į šalį ir kalbamės – nėra kito kelio. Visą laiką tas pats kelias – argumentuotai kalbėti, ieškoti, tyrinėti, nematant kažkokio baubo, nesakant: „Va, tu LGBT+, o tu – kažkoks konservatorius.“ Nemąstyti tokiomis klišėmis. Tai labai padėtų judėti į priekį.

– „Homoseksualūs žmonės turi teisę turėti šeimą. Jie yra Dievo vaikai.“ Po šių popiežiaus Pranciškaus žodžių ir po jų ėjusios minties, kad jis pritaria tos pačios lyties asmenų partnerystei, visuomenė skilo į dvi dalis. Kaip jūs suprantate Vatikano pasiųsta žinią apie LGBT+ žmones ir kaip ji išgirsta Lietuvos bažnyčios atstovų?

– Aš jėzuitiškai paklausčiau: „Kaip jūs supratote šią žinią?“ Mes žinome, kad tas filmukas išėjo, kad buvo sudurstytas iš labai skirtingų kontekstų. Vadinasi, žmogus, kuris sukūrė filmą, filmavo popiežiaus gyvenimo epizodus, pasisakymus. Jis sudėjo iš skirtingų kontekstų ir padarė tokį vieną tekstą. Tai nebuvo rišli kalba. Tai buvo sujungti darinėliai iš skirtingų kontekstų.

Popiežius nieko naujo nesako. Bažnyčia taip visada kalbėjo, kad žmogus kiekvienas gerbtinas dėl to, kad yra Dievo kūrinys, kad yra laisvas, kad sukurtas pagal jo panašumą ir paveikslą. Orumas žmogaus yra kaip Dievo dovana – tai dar kitas klausimas, kaip žmogaus teisės Europoje vystėsi dėl krikščioniško supratimo apie tai, kas yra žmogus. Šio debato niekas nemato. Žiūri tik vienos pusės kontekste.

Ką popiežius ten sako? Kad turi turėti šeimą? Iš kur kyla frazė? Tai buvo po Sinodo (susirinkimo) apie šeimą. Romoje vyko Sinodas, suvažiavimas, paskui išėjo dokumentas „Amoris laetitia“ – „Meilės džiaugsmas“. Ten homoseksualių vaikų tėvai klausia, kaip mums elgtis kaip krikščionims su savo vaikais. Didelė problema visuomenėje – nepriima, atrodo, ir Bažnyčioje nelabai randa vietos, kaip mes turime elgtis? Ir tame kontekste homoseksualių vaikų tėvams jis sako, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti šeimą, tarp jų ir homoseksualus žmogus.

Kaip mes, didžioji dauguma, išgirdome žinią? Kad turi teisę į šeimą, kuriant Partnerystės įstatymą. Bet ne apie tai popiežius kalbėjo. Jis kalbėjo homoseksualių vaikų tėvams, kad jie neatmestų savo vaikų iš šeimos, o priimtų juos su jų klausimais.

– Pats, ėmęs kalbėti šia tema, sulaukėte ir nemažai neigiamų reakcijų, tai nesulaiko jūsų? Kodėl jums ši tema svarbi?

– Esu VU kapelionas, dirbu su jaunimu. Labai natūralu, kad kyla klausimų. Lietuvoje yra skirtingos kartos. Jaunesni drąsiai ir naujai ieško atsakymų į klausimus apie gyvenimą, apie prasmę, kas jie yra. Pas mane ateina žmonių ir pasikalbėti, ir dėl dvasinio palydėjimo, jie ieško prasmės ir tikėjimo, pavyzdžiui, turi homoseksualumo klausimą.

Aš studijavau Paryžiuje, taip pat Romoje, į tuos klausimus teko žvilgtelėti ir studijų metu, tarkim, į Bibliją, į tam tikras elgesio gaires krikščionio gyvenime. Man atrodo, kad yra būtina prisidėti prie debatų, ypač Lietuvoje, kur trupučiuką viskas vyksta vėliau, tik dabar pradeda kilti. Norėjosi būti žmogumi, kuris bando šiek tiek kitokią perspektyvą pateikti. Natūralu, kad vyksta susipriešinimas, bet žmogiškai žiūrint kartais liūdna, neramu, kodėl žmonės taip piktai reaguoja. Bet aš suprantu, kad už to yra kažkokių baimių. Ir tai neracionalu, todėl labai nenusigąstu, bandau toliau tarnauti, kaip tarnavęs žmonėms, kurie man paskirti, – Jonų bažnyčioje, VU sielovadoje. Bandyti kalbėtis, diskutuoti. Tikiu, kad pokalbis yra žmogiškasis būdas mums vieniems kitus girdėti ir suprasti.

– Teigiate, kad pas jus ateina dvasinio palydėjimo ir LGBT+ bendruomenė. Kiek jums yra tekę pagelbėti palūžusiam homoseksualiam žmogui būtent per Bažnyčią, per tikėjimą?

– Nevedu statistikos, kiek aš tokių turėjęs. Atsisėdi į klausyklą ir pradedi klausyti išpažinčių arba žmonės ateina pasikalbėti, be abejo, ir šiuo klausimu. Didelis dalykas žmogui vien ateiti ir išdrįsti kalbėtis, nes įsivaizduoja, kad tuoj pat bus pasmerktas. Tai tarsi labai slaptas dalykas, žmonės bijo, kad bus pasmerkti. Turėjau ne vieną ir ne du, ne tris pokalbius būtent šiais specifiniais klausimais. Mano pozicija – pirmiausia visada matyti žmogų kaip žmogų, kaip Dievo kūrinį ir padrąsinti, pažiūrėti, kas jame yra stipraus, kas jame gražaus, padrąsinti eiti pozityviai. Tai yra mano darbas. Dalis to darbo.