Praeitis Lietuvoje labai dažnai pasitelkiama "priešų" bei "draugų" įvaizdžiui kurti ir stiprinti.

Tiesa, sėkmingiau šis istorijos įnagis naudojamas tik "priešams" atrasti.

Nevykę sprendimai tiek vidaus, tiek užsienio politikoje labai dažnai teisinami skambiais argumentais apie išorės jėgų keliamą grėsmę.

Niekas nesiginčija – tarptautinėje sistemoje kiekviena šalis žaidžia savo žaidimą. Tačiau nuolatinis kai kurių valstybių grėsmės akcentavimas jau verčia užduoti klausimą – ar netampame "apsupta tvirtove", kur visi, kurie už sienos, – priešai?

Kuo čia dėta istorija? Nekyla abejonių, kad Lietuvoje po poros metų bus didžiai paminėtas 1514 m. įvykęs Oršos mūšis. Kodėl? Dėl paprastos priežasties. Šiame mūšyje kovėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės. Kitaip tariant, lietuviai su maskvėnais (rusais). 1362 m. rudenį prie Mėlynųjų Vandenų įvykęs LDK kariuomenės ir Aukso ordos mūšis taip pat galėtų pretenduoti į garbingą minėjimą...

1410 m. Žalgirio mūšis, žinoma, pats svarbiausias daugeliui lietuvių, – pagaliau buvo įveiktas vokiečių ordinas, ilgus šimtmečius terorizavęs LDK. Tiesa, šios kautynės dėmesiu Lietuvoje nesiskundžia, o jei vietoj vokiečių būtų buvę rusai? Manytume, švęstume garsiau...

Visgi čia paminėsime vieną mūšį, kuris tikrai nusipelno didelio dėmesio, tačiau jo, mūsų subjektyviu vertinimu, nesulaukia. Tai – Salaspilio mūšis 1605 m. Šios kautynės – viena didžiausių Abiejų Tautų Respublikos karinių sėkmių.

Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius sugebėjo mesti iššūkį didžiulei Švedijos kariuomenei. Istorikai tvirtina, kad jėgų santykis švedų naudai buvo kelis kartus didesnis – maždaug 4 tūkst. prieš 14 tūkst.

Žinoma, 2005 m. šio mūšio minėjimas Lietuvoje įvyko, tačiau nebuvo itin skambus. Ar dėl to, kad kovojome su švedais?

Lietuvos ir Lenkijos santykiai, regis, labiausiai persismelkę istorijos dvasia. Tačiau istorijos vingiai tai užglaistomi, tai pagilinami kai ką nutylint, o kai ką paafišuojant.

Visos tarpukario laikotarpiu tarp Lietuvos ir Lenkijos egzistavusios problemos dėl Vilniaus krašto okupacijos – nereikšmingos, nes kai kalbama apie "trečiąją" jėgą, žinoma, Rusiją, istorija tampa parankia priemone aiškinti, kurgi slypi dabartinio konflikto priežastys.

Tokiu atveju nebereikia nei analizuoti konflikto priežasčių, nei blaiviai vertinti "strateginių sąjungininkų" veiksmų.

Kiek žinoma, tiek centrinė valdžia Lenkijoje, tiek vietos lenkų mažumų atstovai reiškia pretenzijas Lietuvai. Tarpukariu, kiek žinoma, būtent Varšuva ėmėsi žygių prieš Vilnių, o tiksliau, į Vilnių.

Bet tai nesvarbu. Nes didžiausias "priešas" Lietuvoje – Rusija. Šios šalies istorinės skriaudos (taip, jų būta daug) akimirksniu sulaukia skambaus įvertinimo, pamirštant viską.

Kodėl, pavyzdžiui, pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas Lietuvoje nesulaukė deramo įvertinimo? Tiesa, jis ir Rusijos reformatoriai turėjo savų motyvų palaikyti mūsų nepriklausomybės siekius, tačiau palaikymas buvo.

O estai jau prieš kurį laiką nutarė įamžinti B.Jelcino indėlį į šios Baltijos šalies nepriklausomybės atkūrimą.

Apskritai istorijos politizavimas – neleistinas užsienio politikoje, jei santykiuose su kaimynais nori pasiekti ką nors konstruktyvaus.

Galų gale, jei jau užsienio politikos nuo istorijos nesugebi, o ir nenori atskirti, reikėtų "sisteminę Lietuvos istorijos politiką", kaip ją apibūdino vienas politinis veikėjas, padaryti bent šiek tiek nuoseklesnę.