Pirmasis išėjo Ayrtonas. Per mano gimtadienį. Pamenu, tais metais jau buvau bebaigiąs mokyklą: paskutinis skambutis, abitūros egzaminai, universitetas. Naujos pažintys ir patirtys. Ryškūs jaudinantys metai... Tą dieną vykusiose San Marino "Grand Prix" lenktynėse Ayrtonas Senna tėškėsi į Imolos trasos atitvarą ir žuvo vietoje. Po tos dienos "Formulė-1" nebekėlė jokių emocijų. Galėjo būti kitaip, jei būtų atsiradęs toks pat nutrūktgalvis kaip tas brazilas. Neatsirado iki šiol.

Ar buvo šansų jo neįsimylėti? Jokių! Kaip ir tūkstančiams tokių pat berniūkščių mano mieste, milijonams visame pasaulyje. Ir meilė atsipirkdavo.

Diego pirmą sykį išvydau, kai man buvo dešimt. Kaip tik tame čempionate Meksikoje jis įmušė turbūt gražiausią istorijoje įvartį išguldęs pusę Anglijos rinktinės. Po to pribaigė varžovą "Dievo ranka". Ar buvo šansų jo neįsimylėti? Jokių! Kaip ir tūkstančiams tokių pat berniūkščių mano mieste, milijonams visame pasaulyje. Ir meilė atsipirkdavo. Išvaduodavo nuo kompleksų dėl nedarnios šeimos, nuvydavo gėdos jausmą dėl skurdžios buities. Tiesiog įkvėpdavo pasitikėjimo savimi. Vos pačiupus kamuolį. Tas kelias valandas per dieną vidujai tapdavau tuo, kuris gali daugiau negu gali iš tiesų.

Diego Maradonos nebėra. Liko tik gražūs vaikystės prisiminimai. Kas kad idealizuoti, nubraukiantys tamsiąją jo asmenybės pusę. "Aš dovanojau žmonėms džiaugsmą ir man to pakanka", – kažkada nuramino Diego.

Jų buvo trys. Liko vienas. Ne tiek svarbu, kas. Vis tiek jie gyveno savo gyvenimą, aš – savo. Niekuomet nesusitikom, bet ir nereikia. Juk jie jau suteikė daugiau nei džiaugsmas. Jie įkvėpė aistros gyventi.