Pasak ataskaitos autoriaus (ar autorių), šias pajėgas buvo galima padalinti į dvi smulkesnes kategorijas. Pirmajai kategorijai, autoriaus įvardintai okupacinėmis pajėgomis (angl. „occupation forces“), priklausė visi Afganistane dislokuoti, tačiau dažniausiai prieš partizanus nukreiptose operacijose nedalyvaujantys sovietų kariai.

Pagrindinės šios kategorijos (jai priklausė apie 75 proc. visų sovietų pajėgų Afganistane) atstovų užduotys buvo užtikrinti svarbių karinių bei civilinių objektų ar transporto „arterijų“ saugumą, tačiau ir jiems neretai tekdavo traukti į „surasti bei sunaikinti“ pobūdžio iškylas.

Jeigu SSRS armijos funkcionieriai įtardavo, kad tam tikroje vietovėje gali būti sovietams arba komunistiniam Afganistano režimui priešiškų elementų, būdavo pradedamas masinis šios zonos bombardavimas iš oro. Vėliau jį pakeisdavo ilgai trunkantis artilerijos apšaudymas ir tik tada, gerokai „aptalžius“ dominančią teritoriją, darbo imdavosi tankų bei šarvuočių lydimi pėstininkai.

Anot ataskaitos autorių, paprastai tokios operacijos būdavo „baudžiamojo“ pobūdžio, t. y. atliekamos kaip atsakas už sukilėlių išpuolius, tačiau per jas dažnai nukentėdavo ne sovietams ar Afganistano komunistams priešiški kovotojai, o civiliai gyventojai.

Be viso to, „okupacinių pajėgų“ kategorijos kariams taip pat kartais tekdavo dalyvauti ir specialiose operacijose, vadintose „blokirovkomis“ (rusiškas karinis žargonas). Šių operacijų esmė – pabandyti apsupti vietovę, kurioje susitelkusi didesnė kovotojų dalis, ir juos sunaikinti.

Jeigu sovietų armijos funkcionieriai nuspręsdavo, kad tam tikra teritorija „išvalyta“ nuo sukilėlių ir joje reikėdavo įtvirtinti kontrolę arba padėti apgultam garnizonui, būdavo pradedamas didesnio masto puolimas. Šiame paprastai dalyvaudavo šimtai tankų ir kitų kovinės technikos vienetų bei apie 20 tūkst. karių (jiems talkindavo ir Afganistano komunistų pajėgos).

Į „okupacinių pajėgų“ kategoriją ataskaitos autorius taip pat įtraukė ir logistikos bei paramos dalinius, komunistiniam Afganistano režimui talkinusius sovietų patarėjus.

Antrosios mažesnės kategorijos atstovus, atlikdavusius labiau specializuotą darbą, autoriaus vadina kontrsukilimo pajėgomis (angl. „counterinsurgency forces“). Šiai kategorijai jis priskyrė mažesnius desanto, žvalgybos bei puolamuosius (angl. „assault“) dalinius ar poskyrius, reguliariai vykdavusius į žemes, kuriose, kaip spėta, galėjo būti įsitvirtinę sovietams priešiški kovotojai.

Iš viso šias pajėgas sudarė apie 18–23 tūkst. karių, kuriems tekdavo pavojingiausias, sunkiausias ir svarbiausias darbas, tačiau tuo pat metu, anot ataskaitos autoriaus, šios kategorijos atstovai Afganistane pademonstravo nemenkus gebėjimus adaptuotis, taikyti inovacijas ar eksperimentuoti. Jie taip pat dažniausiai naudodavo specifinę įrangą ir ginklus.

Antai sovietų desantininkams (rus. „vozdušno-desantnye voiska“) dažnai tekdavo vykti į kalnus, atlikti gelbėjimo operacijas, šturmuoti sukilėlių „tvirtoves“, saugoti kalnų perėjas ir bandyti rengti pasalas.

Be šių užduočių kontrsukilimo pajėgų atstovai dažnai turėdavo rūpintis sovietų konvojų apsauga nuo sukilėlių pasalų, t. y. išžvalgyti maršrutą ir susikauti su konvojui spąstus rengiančiais kovotojais, rengti netikėtas atakas sraigtasparniais prieš kaimus arba arbatines („chaikhana“ – veikiausiai kiniško ir persiško žodžių hibridas, reiškiantis „arbatos namus“), kuriose galėtų telktis sukilėliai, rengti pasalas sukilėlių tiekimo keliuose naktimis, įtvirtinti ir aprūpinti nedidelius stebėjimo postus kalnų viršūnėse, nustatyti sukilėliams svarbius kelius.

Paskutinių dviejų rūšių užduotys, kaip spėjama, dažniausiai būdavo skiriamos žvalgybos atstovams, iš kurių reikalauta ne tik atitinkamo fizinio pasirengimo, bet ir guvesnio intelekto, psichologinio pastovumo bei politinio patikimumo.

Taip pat teigiama, kad minėtuose kalnų viršūnių postuose (kai kurie jų būdavo įrengiami apie 3 tūkst. metrų aukštyje) personalas neretai turėdavo išbūti ištisus mėnesius, kur be priešo antpuolių jam tekdavo kęsti ir sunkias oro sąlygas bei nepakankamą atsargų tiekimą.

Ataskaitoje teigta, kad žvalgybinės pajėgos veikdavo žymiai mažesnėmis grupėmis bei dažniausiai tik tose vietose, kurios laikytos priešo teritorija, tad galima kelti prielaidą, kad ir žvalgams, ir kitiems kontrsukilimo pajėgų nariams tenkančios užduotys reikalaudavo ne tik specifinių įgūdžių, bet ir drąsos.

Į šią kategoriją ataskaitos autorius įtraukė ir dalinius, užsiėmusius politinio pobūdžio agitacija bei propaganda. Teigiama, kad šių atstovai dažnai turėjo civiliams demonstruoti nuotraukų parodas ir filmus apie SSRS musulmonų gyvenimą, organizuoti propagandinio pobūdžio paskaitas, užsiimti nemokamo maisto dalinimu ar medicinos paslaugų teikimu.

Kontrsukilimo pajėgos pridarė sukilėliams nemažai bėdų, tačiau, kaip pastebėjo ataskaitos autorius, jų veiksmingumui buvo labai svarbus pranašumas ore. Sukilėliams ėmus naudoti rankinius raketų paleidimo įtaisus („FIM-92 Stinger“ ir „Blowpipe“) kontrsukilimo pajėgos nebeteikė tiek naudos.