Beveik kiekvieną dieną tvyro kažkas tokio beprotiškai sunkaus šioje pandeminėje aplinkoje, visose atplaukiančiose žinutėse, pokalbiuose, kažkur tarp eilučių – švino maišai, kurie prislegia sielą, bloškia į bejėgiškumo plotus. Ir žmonės pasitaiko labiau suirzę: vieni – kad dirba ir yra pavojinga, kiti – kad nedirba ir nežinia, iki kada.

Gyvenimas minų lauke

Visi stengiamės pasitempti, pasitelkti kantrybę, kažką galvoti, kažką daryti. Kad praeitų diena, kad užsimirštume... Bet tvyranti nuotaika kaip koks mirtinas grybelis iš lėto naikina bendrystės džiaugsmą, net pačius bendravimo saitus, ėda visą mūsų socialinį lauką. Visi patiria nuostolių, vieni – pamatuojamų pinigais, kiti – didesnių.

Ir, regis, tas biblinis pasakymas "koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda!" mums skamba kaip niekad prasmingai. Aš nuo jaunystės buvau įsikalusi į galvą, kad tas siauras kelias į gyvenimą – tai melstis iki nuprotėjimo, pasninkauti ir kankintis, kad įeitum į dangų. Tikiuosi, tik aš viena taip supratau.

Jei neskiriame laiko padaryti tam pačiam judesiui, kaip Dievas, – priartėti prie mažesnio, mūsų šventėje nebūna džiaugsmo.

Tas siauras kelias yra ne į kažkokį dangų, o į gyvenimą dabar. Ir jei aš būsiu pažaliavusi nuo graudžių minčių, rūsčių pratybų, tai joks čia ne gyvenimas. Kelias į gyvenimą yra neužlipti ant tų kasdienybėje esančių minų, nubloškiančių mus į tokias emocijas, kurios nuneša mūsų valandas ar net dienas, kurios užvaldo mus ir mes sugadiname santykius, izoliuojamės ar puolame kitus. O siauras kelias ir yra išsaugota vidinė ramybė ir pasitikėjimas.

Kaip čia nesusprogus?

Atsikeliu, pasimeldžiu ir varau į "minų lauką" atrasti savo siaurą kelią. Darbovietėse, namuose ir kitur sutikdama žmones stengiuosi nustatyti, kuris susprogęs: priekaištauja, kalba niekus, zyzia, nekalba visai, kažką kaltina, kažkuo baisisi.

Kartais susprogstu nepastebimai, liūdesys ar irzulys apima mintis. Man padeda meditacinė muzika, pokalbis su emociškai blaiviu žmogumi, malda – ir vėl grįžta ramybės ir saugumo būsena.

Gyvenimas: sesuo Fausta primena, kad siauras kelias – išsaugota vidinė ramybė ir pasitikėjimas. Andriaus Varno nuotr.

Mano kambaryje ant visų sienų užrašyta mintis iš šiųmetės Pasaulinės lyderystės konferencijos: "Kaltinimas nieko neišsprendžia." Nesvarbu, kas kaltas, mano reikalas – atlikti užduotis, truputį daugiau prasmingos visuomeninės veiklos, mokymasis įdomių dalykų. Susprogus niekas nebepavyksta, regis, nebepasikeliu arba esu pagauta išprotėjusio entuziazmo, viskas vyksta paskubomis, nesusitinkant žvilgsnio, nepasikalbant. Ir meilės nėra.

Toks tas išgyvenimo menas. Ir laimingas, kuris vakare moka melstis, medituoti ar kitaip susiprasti, kad ne tik šį tą turi, bet, kad yra, ir yra mylimas ir mylintis. Dera eiti miegoti pilnam gyvybės, nes poilsis turi būti kokybiškas, kad pradėtum naują dieną, galėtum ieškoti naujo siauro kelio. Išgyvenus ir nesusprogus keletą dienų atrodo, kad tikrai gyvenu danguje. Bet paprastai vos taip pagalvoju, ir vėl pataikau ant minos.

Tikėjimo kelionė

Tas siauras kelias ir atveda į Kalėdų džiaugsmą. O keliaujant į šv.Kalėdas noriu pakviesti gaminti prakartėlę – Jėzaus gimimo vietą, kur Šventoji Šeima apsistojusi piemenų pastogėje. Daug medžiagos apie tai galima rasti ir dar konkurse dalyvauti – čia.

Bet esminis dalykas – kad šis užsiėmimas taptų gyva tikėjimo kelione visai šeimai. Pirmiausia svarbu pasikalbėti, gal paskaityti, kas tas Jėzus ir kodėl jo gimimas svarbus. Net nebūtinai su vaikais, ne mažiau gerai ir suaugusiesiems suprasti, kad ne dovanų, lempučių ir eglučių šventę, o Dievo atėjimą į žemę švenčiame. Tai Jėzus ir yra didžiausia dovana mums, užtat ir dovanojame vieni kitiems dovanas. Kad visi tie Kalėdų ženklai išreiškia tą pačią istoriją ir yra kupini gilių prasmių. Pavyzdžiui, eglutė yra Pradžios istorijos gyvybės medis, taip pat augančio kryžiaus medžio įvaizdis, Kristus – kaip gyvybės medis. Lemputės ir žvakės – Kristus pasaulio šviesa. Naktis virš Betliejaus – tai nuodėmės naktis, užgulusi žmoniją iki Kristaus atėjimo.

Be galo prasmingas dalykas – rašyti laiškus žmonėms, kuriems esame dėkingi, nes karantino metu negalime aplankyti.

Ruošiant namuose prakartėlę, geriau viską gaminti patiems, spalvinti, siūti, lipdyti, klijuoti ir iš tiesų prisiminti šį įvykį. Jei darome tai su pagarba ir meile, tai tampa Dievo garbinimu. Na, o paskui belieka padėti prakartėlę tinkamoje vietoje, galbūt tik Kūčių vakarą paguldyti kūdikėlį Jėzų, galbūt uždegti žvakutę ar lemputes. Pasimelsti kartu, tiesiog patylėti kartu ar paklausyti Kalėdų giesmės.

Priartėti prie mažesnio

Dovanos visiškai praranda prasmę, jei šeima nesuruošia dovanos vargšams: stokojantiems žmonėms, galbūt daugiavaikei šeimai ar šeimynai, vienišam žmogui. Tai gali būti ir laiškas, galbūt vaizdo skambutis.

Jei neskiriame laiko padaryti tam pačiam judesiui, kaip Dievas, – priartėti prie mažesnio, mūsų šventėje nebūna džiaugsmo. Ir vaikams, jei iš visos širdies įsitraukia per adventą taupydami ir ruošdami dovaną mažiau turintiems ar galintiems, tai suteikia daugiau džiaugsmo negu pačių gautos dovanos. Jei visa šeima tuo rūpinasi, tai tampa neįkainojama solidarumo ir meilės pamoka.

Kitas svarbus šios pasirengimo kelionės šventėms ženklas yra atleidimas. Kūčių vakarą girdime skelbiant: garbė Dievui aukštybėse, o Žemėje ramybė geros valios žmonėms. Kalėdų dovana ateina ne dėl kažin kokių nuopelnų, o dėl geros valios.

Ir paskutinis be galo prasmingas dalykas – rašyti laiškus žmonėms, kuriems esame dėkingi, nes karantino metu negalime aplankyti. Dėkingumas didina mūsų džiaugsmą. Kai konsultuoju nusivylusius, pervargusius žmones ir pradedu jų klausinėti apie asmenis, kurie jiems yra kažką gero padarę, pasakodami apie patirtą gerumą žmonės tiesiog atsimaino, nurimsta, o neretai ima šypsotis.

Tad neleiskime tuščiai laiko – sukurti Kristaus gimimo šventę yra daug darbo! Kas nesiartina prie Ramybės Karaliaus, tas ir negauna dangiškų dovanų!