Liaudies dainos žodžiais:

Paukščiai ir žvėrys nebepulkuoja,

Raiba gegutė nebekukuoja...

Liūdni, apkurtę visi ryteliai –

Jau nebečiulba linksmi paukšteliai...

Dienos apniukę ir naktys šaltos,

Dažnai su gruodu šalnelės baltos...

Dar vienas priešžiemio požymis – vis praskrendantys svirbelių būriai. Net didmiesčiuose galima pastebėti šiuos keliautojus iš šiaurės, taigos miškų paukštelius. Nesunku juos atskirti iš gražaus kuodelio bei tarpusavio pašnekesių  garsų – švelnaus „svirrr...“.

Šį metą tarsi įrėmina dvi tradicinio kalendoriaus  šventės: paskutinioji rudens – šv. Martynas, ganiavos pabaiga, ir pirmoji žiemos – šv. Andriejus, advento pradžia. Žinia, kalendorinės šventės turi pastovias datas, o Lietuvos klimatas – toks permainingas. Vienais metais ruduo ilgesnis ir šiltesnis, kitais – žiema anksčiau prisėlina. Tarsi tyko kur pasislėpusi, kad griebtų į savo ledinį glėbį auksinį rudenį. Tada paskutinieji medžių lapai krenta jau ant sniego paklotės.

Senolių patirtis taip sako: „Jei priešžiemis atjoja ant obuolmušio žirgo, tai žiemą jis iš vienos rankovės barstys sniegą, iš kitos – šaltį. Jei atjos ant palšo arklio, tai bus nei žiema, nei ruduo“. Obuolmušis žirgas – tai sniegingų ir švelnesnių dienų kaita, o palšas – toks, kad ir grybų šiluose dar galima atrasti. Taigi priešžiemio orai nuspėja būsimą žiemą.

O kalendorinių metų pabaigos orai numatomi tokia taisykle: „Jei žąsis per Martyną ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo; ir atvirkščiai“. Čia tenka pridurti dabar labai dažnai vartojamą žodį „galimai”, nes klimatas apskritai ėmė šiltėti. Tik nėra tikrumo, ar dėl žmogaus ūkinės veiklos, ar dėl kokių kosminių priežasčių…

Žvilgterėję į astronominį kalendorių, pamatysime, kad šviesaus paros laiko belikę devynios valandos. Ne vieną rytmetį žemė pasitinka nubalinta šalnos ar sniego apkloto. Esama vaizdingų posakių liaudies kalboje apie šalną: „Ko čia trepsi kaip šuva ant šalnos?“; „Lenda kaip šalna po stogu“; „Ieškok dilgynių po šalnos“ (tai reiškia, kad jau per vėlu); „Tėvo visi bijo kaip šalnos“; „Jisai ateina ir vėl išlekia kaip šalna“ (reiškia, labai greitas). Arba supeikiant kieno nors padarytą darbą: „Koks te jo darbas: kur kliuvo, kur nekliuvo, pereita kaip šalnos“; „Reik darbo žiūrėti, o jeigu mėtysis kaip šalna patvoriais, nieko neturės“. Ir sukeikiant: „O kad tave šalna!“

Kartais labai apibendrintai, bet teisingai pasakoma: „Kaip šalnai – mums visur negerai”. Senbernį kaime dažnai pavadina „šalnakandžiu”. O jei taip apie obuolį ar kriaušę pasakytų, – tai reiškia, kad yra vėlyvosios rūšies. Gyvulys gali būti „šalno“ plauko – toks su balšvu atspalviu.

Šalną su vėju, tas atšiaurias gamtos stichijas, nuo seno žmogaus norėta prisijaukinti, tad kviesdavo tuodu prie vaišių stalo, net Kūčių vakarienės. Atidaro duris ir šaukia vidun, – toks paprotys dar gyvas senų žmonių atmintyje šiaurės rytų Lietuvoje.

Dar vienas būdingas šiam metui gamtos reiškinys – tai miglos. Upių bei ežerų vanduo sulaiko šilumą, tad švintant iš jų kyla ir driekiasi rūko tumulai. Kaimo aštrialiežuviai ir iš to rastų ką pasakyti smagaus: „miglą pūsti į akis“ – reiškia įžūliai meluoti, „miglos košė“ – visiškas žioplys, „miglos padauža“ – vaiduoklis.

Taigi gamta suka savo kasmetinį kalendorinį ratą. Užsikalbėjęs apie jo požymius, vos nepamiršau paminėti, kad žmogaus veikla ir jos rūpesčiai savaip sureikšmina atskiras datas. Štai šiandien – Amerikos prezidento rinkimai, darysiantys įtaką artimiausiais metais viso pasaulio politikos vingiems. Neabejotinai svarbi diena... O štai mūsų valstybės istorinėje atmintyje lapkričio 8-oji yra net trijų iškilių kultūros istorijoje asmenybių gimimo diena. Verta juos paminėti, nors tai ir nėra jubiliejinės sukaktys.

1784 m. Šaurių dvarelyje, netoli Gardino (dab. Rodūnės raj.), gimė Teodoras Narbutas, karo inžinierius, architektas, istorikas, parašęs devynių tomų „Lietuvių tautos istoriją“, išleistą lenkų kalba 1835–1841 m. Pirmajame tome sudėtos ir visos tuomet turėtos žinias apie lietuvių ir prūsų mitologiją. T. Narbutas pats rinko tautosaką, etnografinę medžiagą, kasinėjo pilkapius; visa tai panaudojo savo veikaluose.

Didelis jo nuopelnas mūsų  istorijos tyrimams – 1846 m. paskelbtas plačiausias Lietuvos metraštis – Bychovco kronika ir parengtas XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltinių rinkinys. T. Narbutui mūsų laikais kartais klijuojama istorijos romantiko etiketė, o teisingiausia jį būtų įvardyti didžiu Lietuvos patriotu.

1858 m. Vilniuje gimė Tadas Vrublevskis, garsus advokatas, visuomenės ir kultūros veikėjas, bibliofilas. Tai didis humanistas, - teismuose gindavo, ir nemokamai, visus persekiojamus  už laisvą mintį, prigimtines žmogaus teises, nepaisydamas jų tautybės, politinių pažiūrų. Parašė darbų istorijos, teisės, statistikos, bibliotekininkystės klausimais, buvo Lietuvių mokslo ir lenkiškosios Mokslo bičiulių draugijų narys. Savo gausią ir išskirtinę biblioteką 1925 m. padovanojo Vilniaus miestui.

1884 m. Daktorių kaime, Tverečiaus vls., dab. Ignalinos raj. gimė profesorius Zigmas Žemaitis, matematikas, švietimo organizatorius, kultūros veikėjas. I pasaulinio karo metais Voroneže mokytojavo lietuviškoje gimnazijoje ir vadovavo moksleivių chorui. 1918 m. Švenčionyse  įsteigė lietuvišką gimnaziją. Z. Žemaitis – vienas iš Aukštųjų kursų Kaune, vėliau tapusių universitetu, kūrėjų. Netikėtas profesoriaus pomėgis – aviacija; jis nuo 1929 m. vadovavo Lietuvos aeroklubui. 1940-siais išvyko profesoriauti į Vilniaus universitetą, pokariu buvo išrinktas jo rektoriumi.

Nykų gamtoje priešžiemio metą geriausiai prašviesina istorinė atmintis ir reikšmingi kultūros renginiai.