Taigi baltos dėmelės ant bulvių ėmė rastis – supus, jei dar palis! Be to, vasara – vienintelis metų laikas, kai ir Lietuvoje gyventi galima, o jei saulės nėra, kada dar pagyvensi? Ir apskritai – kokia čia tau vasara: taigi po Joninių vasara baigiasi! Jau saulelė vakarop, rudeniop...

Jei būtume anglai, galėtume ilgai kalbėti apie orą. Tačiau nesame. Todėl diskusijos trumpos – oras blogas, ir viskas. Žinoma, lietuvio skunduose dėl blogo oro pats oras dažniausiai niekuo dėtas. Kaltas lietuvio būdas: reikia paniurzgėti, gyvenimu pasiskųsti. Kaip ir nepasitikėti. Niekuo: nei kaimynu, nei kolega ar uošve. Dabar jau ir senąja išmintimi pasitikėti nebegalime. Štai sekmadienį stebėjome septynis brolius miegančius. Buvo apsiniaukę, tačiau nelijo? Vadinasi, nelis dar septynias savaites? Bet juk jau kitą dieną paaiškėjo, kad broliai apsimelavo: pirmadienį kas šiaip lietaus, kas krušos ar škvalo gavo. Ir vėl proga paniurzgėti, kad miegantys broliai apgavo (o dar sakoma juos buvus tikėjimo kankiniais ir turėjus ypatingų galių nulemti vasaros orus)! Matyt, broliai bus praradę galias, perdavę kokiems šiuolaikiniams supermenams.

Tai kuo bepasitikėti? Senoliai nepasitiki nei suaugusiais vaikais, siūlančiais savo pagyvenusiems tėvams pasinaudoti bent dalimi jų sunkiai kauptų santaupų, nei bankais – apgaus, negrąžins. Todėl gyvenimo santaupas jie kaupia kojinėse. Vis dėlto įvyksta stebuklų. Sąmonės prašviesėjimo akimirką, pasitikėjimo akimirką jie ima ir atiduoda visas santaupas sukčiams. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.