Džiaugiuosi, kad Seimas rytinio posėdžio pradžioje išbraukė šį klausimą iš darbotvarkės. Už tai, kad nebūtų svarstoma, balsavo 86 seimo nariai, susilaikė keturi, tačiau istorinės satisfakcijos pageidavo 29 parlamento atstovai, tarp jų – praktiškai visa „Nemuno aušros“ frakcija ir, deja, mūsų „Mėguvos“ vienmandatėje apygardoje išrinktas K. Neimantas.

Mūsų apygardos seimūnas Karolis gimė 1991 metų pabaigoje, jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Anuomečių sudėtingų ir labai įtemptų laikų jis nei matė, nei prisimena. Jis nematė pirmųjų Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžių, nepatyrė Lietuvos žmonių euforijos ir ryžto paskelbus Nepriklausomybę, didžiulis nerimas ir kruvinieji Sausio 13-osios įvykiai jam taip pat tėra žinomi tik iš nuogirdų.

Neabejoju, kad kiekvienas bent šiek tiek Lietuvos istorija besidomintis pilietis žino: 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, Prezidento institucija dar neegzistavo, o valstybės vadovo funkcijas pagal laikinas konstitucines nuostatas vykdė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas.

Šias pareigas tuomet ėjęs profesorius V. Landsbergis faktiškai atliko prezidento vaidmenį – vadovavo valstybei, priiminėjo esminius sprendimus, pasirašinėjo teisės aktus, organizavo šalies gynybą ir atstovavo Lietuvai tarptautiniu mastu.

Nežinau, kokius istorijos vadovėlius skaito „Mėguvos“ apygardoje išrinktas seimūnas ir visa jo frakcija seime balsavę už V. Landsbergio nuopelnų Lietuvos Nepriklausomybei sumenkinimą. Gal „Istorija Litvy“ („Lietuvos istorija“), kurią šiomis dienomis išleido Maskva, o įžangą parašė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas?

Š. Vaitkaus feisbuko nuotr.

Analitikai pažymi, kad šis „leidinys“ – tai dalis plataus masto informacinės kampanijos, kuria siekiama ne tik diskredituoti Lietuvos istorinę tapatybę, bet ir pateisinti galimus ateities veiksmus prieš ją.

Ar ne to paties – Lietuvos istorinės ir politinės Nepriklausomybės tapatybės diskreditavimo – siekė balsavusieji už tai, kad V. Landsbergio asmenybė ir šio žmogaus nuopelnai būtų voliojami purvinu skuduru?

Mano manymu, vakarykštis Seimo nario K. Neimanto balsavimas – tai lyg spjūvis palangiškiams į veidą.

Palanga nuo seno garsėja dešiniosiomis pažiūromis, čia gyvena gausi politinių kalinių, tremtinių ir Sąjūdžio rėmėjų bendruomenė. Ignoruoti šių žmonių požiūrį – mažiausiai nepagarbu. Jei kam nors nepatinka V. Landsbergis ar konservatoriai – tebūnie. Politikoje nuomonių skirtumai yra neišvengiami. Tačiau tai neturėtų tapti pagrindu šluostytis kojas į mūsų valstybės istoriją.

Tad už ką balsavo mūsų atstovas? Už Palangos žmones? Už tuos, kurie išgyveno tremtį, kūrė Sąjūdį, tikėjo laisve ir jos siekė?

Labai norisi tikėti, kad tai klaida. Kad tai nesupratimas. Bet viduje labai gaila. Nes toks balsavimas – tai ne tik politinis sprendimas. Tai pasirinkimas, kuris skaudina. Ne todėl, kad tai V. Landsbergis. O todėl, kad tai – mūsų istorija. Ir ji nusipelno pagarbos.