Jau antrą savaitę kasdien dairomės į dangų, tikėdamiesi ten išvysti bent vieną debesėlį, suteikiantį vilties giliau panirti jei jau ne nusekusių upių žuvims, tai bent jėgas atgauti siestos išsiilgusiems valdininkams, kurių gerasis viršininkas, supratęs darbingo pavaldinio naudą, darbo dieną per karščius leido pradėti nuo septynių ryto.

Bet kaip šuns balsas į dangų neina, taip ir mūsų hipnotizuotas dangus nūnai pasišaipė iš žmonių savimylos bei neįgalumo kontroliuoti viską ir visada. Tad vietoj gaivinančio lietaus Visatos Pokštininkas į žemę pažėrė Perseidų meteorus. O kuo ne lietus? Gal ir neatgaivins, bet, sako, norus pildo. Taigi paruoškite savo pageidavimų sąrašą.

Kuklumu nepasižymintys šalies absolventai driokstelėjo garsiausiai – mums nereikia darbo ir žaidimų, mums reikia gerai ir labai gerai apmokamos tarnybos, pageidautina – valstybinės. O ką, nenusipelnėme? Esame jauni, žavūs, talentingi, beveik kaip tie, kur vypso žurnalų viršeliuose, tik dar geresni. Ir šiukštu nedrįskite net išsižioti apie minimalų atlygį.

Dar geriau suspindėjo vienas australas, kuriam taip įgriso iš mokesčių mokėtojų apmokamos kelionių lengvatos politikams, kad vyras paprašė įstatymų leidėjų finansuoti jo šeimos atostogas. Argi nenusipelnė? Ir ką manote, šis kosminis noras sulaukė didelio visuomenės palaikymo.

Tačiau šiame "pageidavimų koncerte" pati išradingiausia vis dėlto "Islamo valstybės" šutvė. Jie reikalauja, jog tolimoji nykštukinė planeta Plutonas būtų pervardyta į "Mahometo Mėnulį". Čia jau ne koks nors rėkavimas didesnės algos ir net ne atostogų iš valstybės iždo.

Tai – taurus, nesavanaudiškas siekis, grįstas nesunaikinama logika – ant Plutono paviršiaus nežinia kokiu, tik jiems vieniems žinomu būdu pavyko įskaityti arabiškais simboliais užrašytą žinutę: "Alachas myli Mahometą".

Na ir tegul myli. Kam mums dar vienas mėnulis? Antra vertus, mes to niekada nesuprasime. O žvelgdami į skaudžiai giedrą dangų ir ieškodami jame kosminių krituolių, svajosime apie žemiškesnius dalykus, pavyzdžiui, apie lietų.