Čikagos susitikimas – kuo jis buvo svarbus? Kritiškai žiūrint, nieko nauja Vėjų mieste niekas nekalbėjo, o ir jokių reikšmingų sprendimų niekas nepriėmė.

Galbūt kai kurių šalių politikai gana netradiciškai leido sau pareikšti kategorišką laikyseną kai kuriais saugumo klausimais.

Afganistanas, priešraketinis skydas Europoje, išmanioji gynyba – šios temos buvo svarbiausios Čikagoje.

Afganistano klausimas jau gali būti vadinamas tradiciniu NATO susitikimuose. Tiesa, kurį laiką buvo kalbama apie Aljanso pajėgų pasitraukimą iš šios šalies. Terminas – 2014-ieji.

Niekas apie jokį misijos pratęsimą nekalba. Tačiau ir kalbėti apie saugumą šioje šalyje pernelyg nedrąsu.

Ar Afganistano pajėgos per kitus dvejus metus sugebės taip patobulėti, kad galėtų garantuoti Afganistano vyriausybės stabilumą? Geras klausimas. Kol kas atrodo, kad saugumo pajėgos gali pasigirti tik karių skaičiumi, bet ne "paslaugų kokybe".

Veikiau didesnė paspirtis Hamido Karzai vyriausybei būtų dialogas šalies viduje. Tačiau jo rasti nepavyksta. Kalbama ne tik apie vyriausybės ir Talibano sukilėlių derybas, kurios skendi migloje...

Priešraketinė gynyba – vienas komplikuočiausių klausimų. Iki šiol šis projektas kelia įtampą tarp NATO ir Rusijos, ir kad šis konfliktas būtų išspręstas – beveik neverta tikėtis. Vien jau dėl to, kad Kremliui šis klausimas – prestižo reikalas.

Reikia raketų Europoje ar ne – kitas klausimas. Nepretenduodami būti įvardyti kaip prorusiški, galime akcentuoti, kad dialogo stygius, jei ne trukdo, tai bent jau tikrai nepadeda šio klausimo spręsti.

Tiesa, ne visoms Aljanso šalims priešraketinės gynybos skydo klausimas – aktualus.

Europai susigrūmus su skolų krize reikia sukti galvas, ką daryti. Šis klausimas, regis, buvo svarbiausias ir Čikagoje.

Ir šiol tarp Senojo žemyno ir JAV išlieka nemažai nesutarimų, kas, kiek ir kaip turi prisidėti garantuojant NATO šalių saugumą.

Amerikiečiai tradiciškai baksnoja į europiečius, šie atkerta dar skeptiškesniu požiūriu į gynybos būtinybę apskritai.

Nuotaikos skolų smaugiamoje Europoje nėra geros. Prancūzijos prezidentas François Hollande'as dar per rinkimų kampaniją pareiškė, kad prancūzų daliniai neužsilaikys Afganistane. Tai tik detalė, tačiau puikiai atspindinti europiečių skeptišką požiūrį.

Abejingai ėmė žiūrėti ir kitos Aljanso šalys. Jau kuris laikas daugelis Europos šalių karpo gynybos biudžetus.

Tačiau tai ne tik suprantama, bet ir logiška. Ekonominė ir finansinė padėtis Europoje dabar verčia Senojo žemyno vadovus daugiau galvoti, kaip suvaldyti susidariusią situaciją, nei planuoti naujas išlaidas. Be to, pinigų laidymas gynybai būtų, ko gero, paskutinis lašas visuomenės kantrybės taurėje.

Aljanso reakcija į krizę Europoje – išmanioji gynyba. Vienas geriausių pavyzdžių – Baltijos šalių oro erdvės policijos misija.

Ši misija, žinoma, NATO solidarumo ženklas, nors daugiau simbolinis nei strategiškai svarbus, tačiau pati išmaniosios gynybos idėja – iš tiesų adekvatus požiūris, susiklosčius dabartinėms aplinkybėms.

Akivaizdu, kad daugelio Europos šalių išlaidos gynybai vargu ar augs. Bent jau neaugs tol, kol neaugs jų ekonomikos. Taigi, bendras gynybos pajėgumų planavimas – viena geresnių išeičių.

Kita vertus, net ir išmaniosios gynybos atveju reikėtų gerai pasvarstyti, kurios gynybos iniciatyvos tikrai būtinos, kurios ne.

Taigi, įvertinus Čikagos susitikimą nieko, ko nebuvo galima tikėtis, nepasakyta ir nenumatyta. Kitas klausimas, ar tai, kas numatyta, bus įgyvendinta?