KULTINĖ VĖLINIŲ PARADIGMA

Iš spalvotos naktinės nebūties vėl iškviečia žadintuvas. Kaip ten dienos pradžios kasdienybei meldėsi visų laikų didžiausias Lietuvos poetas Gintaras Patackas? Citatos iš atminties ekspromtų: „Tai rytas kiša žiovulį į kumštį, iš džiovininko plaučių prarūkytų išplaukia mėlyna debesija“... „Manęs tu laukei laukdama ko kita – gėlių iš turgaus, vasaros suknelės, išsiuvinėtos ašarų rasa“...

Tikras reminiscencijų paradas. Geriau nepasakytų net ir pats Cesaris Vallejo’as, taip pat kažkada siūlęs atitolinti nuo jo tą taurę.

Vėlinių savaitė baigėsi – tegyvuoja besitęsiančios būties Vėlinės. Ypatinga nuotaika, kuri būdinga tik šiam metų laikui ir tai progai – savotiška romuva, apsivalymas, tyli indulgencijų mugė, paremta iš tamsos kylančiu nenusakomu ilgesiu.

Vėlinių savaitė baigėsi – tegyvuoja besitęsiančios būties Vėlinės.

Tai laikas, kai daugelis, atsidūrę tarp žvakelių ir tų baltų gėlių („iš turgaus“), ima jausti niūrų nebūties aromatą ir su juo susijusią nepaaiškinamą prasmę, kurios suvokti žmogui neleidžia Apvaizda.

Veikiausiai tai apskritai net negali būti suvokta, gal tik šiek tiek pajaučiama intuicijomis, kurias sužadina juslės: smilkstančio parafino kvapas, žiburėlių atspindys akyse, salstelėjęs šlapių gėlynų dvelksmas. Žmogus juk irgi yra augalas, kaip kažkada biologizavo Julienas Offray de La Mettrie. Turi ir purką, ir piestelę, ir kitus augalijos požymius, reiškiančius tą pačią gamtinę tapatybę. Ir ribotumą susivokti. Nes Apvaizdai gyvastis tėra tik dar viena materijos interpretacija.

Niekas niekada neatsakė ir neatsakys į tiesmuką materializmo klausimą, kam apskritai reikėjo sudygti šitoje Žemėje? Vardan kokio fizinio, o gal metafizinio reikalo? Iš kur čia tas didis poreikis atsirasti kam nors iš ko nors?

Ir vėl iš spalvotos naktinės nebūties iškviečia žadintuvas. Vėlinių savaitė baigėsi – gyvenimo Vėlinės tęsiasi.

Ir dar tęsis niekam nežinomą laiką.