Prieš pat Velykas grupę Lietuvos medikų išlydėjome į Ukrainą. „Pagaliau“, – sakė kai kurie iš jų, apie norą padėti Rusijos agresoriaus užpultos šalies kolegoms garsiai prabilę jau pirmosiomis karo dienomis.

Didžioji dalis išvykusiųjų į dviejų savaičių trukmės misiją (kitaip negaliu to pavadinti) – jauni žmonės. Buvo tokių, kuriems į rankoves prieš lipant į autobusą kabinosi namuose liekantys mažyliai. Kai kurie išvykusiųjų prisipažino ilgai nedrįsę šeimos nariams pasisakyti apie planus vykti į karo niokojamą šalį. Ne visi sulaukė artimųjų pritarimo. Tai natūralu – juk šiandien Ukrainoje niekas negali jaustis visiškai saugus. Tačiau vykstančiųjų siekis padėti, gelbėti žmonių gyvybes ten, kur medikų rankų šiuo metu labiausiai trūksta, buvo stipresnis. Visi išvykę gydytojai ir slaugytojai pabrėžė tą patį – norą padėti nelaimės ištiktiems kolegoms. Bent laikinai pakeisti tuos, kurie jau antras mėnuo nesitraukia iš darbo vietos – nakvoja ligoninėse. Tuos, kurie pervargo. Tuos, kurie buvo sužeisti ar žuvo, atlikdami aukščiausiąją pareigą – gelbėdami kitų žmonių gyvybes.

Įveikę kalbos barjerą, Ukrainos gydytojai bent laikinai padėtų išspręsti šią problemą.

Karo alinamoje šalyje mūsų medikai pasitinkami išskėstomis rankomis. Visiškai kitokia situacija su šios profesijos atstovais, karo sūkuryje iš Ukrainos pasitraukusiais į Lietuvą. Net aukščiausios klasės medikai, geriausi slaugytojai, neturėdami ES pripažįstamą atitinkamą medicininį išsilavinimą liudijančio dokumento, mūsų gydymo įstaigose gali dirbti tik nekvalifikuotus darbus. Pavyzdžiui, slaugytojų padėjėjais, valytojais. Kokios kvalifikacijos jie grįš į tėvynę, jei karas užsitęs? Tuo labiau kad Lietuvoje sveikatos priežiūros įstaigos, ypač esančios toliau nuo didžiųjų miestų, skundžiasi: gydytojų ir kitų medicinos darbuotojų labai trūksta. Įveikę kalbos barjerą, Ukrainos gydytojai bent laikinai padėtų išspręsti šią problemą.